Dubajuje yra vienintelis pasaulyje septynių žvaigždučių viešbutis. Dvi papildomos žvaigždutės skirtos už tai, kad jis yra šių dienų architektūros paminklas.
Panašų septynių žvaigždučių kurortą (kurortą, net ne viešbutį!) galėtume turėti ir mes Lietuvoje, bet neturime. Kodėl?
Nida ir visa Kuršių nerija yra nuostabi. Ne tik dėl įspūdingos gamtos, bet ir dėl to, kas ją supa. Tvarkingi, autentika kvėpuojantys miesteliai, paslaugūs vietiniai žmonės, ramybė ir išskirtinė čia atvykstančių poilsiautojų kultūra puikiai papildo jūrą, kopas, marias ir kvepiančius pušynus.
Tačiau žvaigždutės kol kas – tik penkios. Tai rašau, stovėdamas beveik trijų kilometrų ilgio automobilių eilėje prie kelto į Klaipėdą. Važiuodami į priekį, sudarėme tokią eilę, jog sutrikdėme uostamiesčio eismą. Turėjome nemažai laiko pagalvoti apie tilto į Kuršių neriją privalumus.
Ką duotų tiltas į Neringą? Poilsiautojams būtų patogiau, vietiniams gyventojams nebereikėtų žaisti Viduramžių, Klaipėdos gatvėse neliktų nuo eilių į keltą susidarančių kamščių, o marių kraštovaizdį papildytų įspūdingas vaizdas. Tikriausiai tai dar ne viskas, bet ar verta tęsti?
Žinoma, nė vienas nenorime, kad mūsų gamtos stebuklą užplūstų ir nuniokotų begalės turistų – tai bene populiariausias argumentas nestatyti tilto. Bet tiesa ta, kad jis čia niekuo dėtas – žmonių srautus kontroliuoja mokesčiai. Štai persikėlę į Neringos pusę, už galimybę joje būti jau buvome sumokėję 70 litų (40 Lt – keltas ir 30 Lt – ekologinis mokestis). Jei, pastačius tiltą, poilsiautųjų srautai didėtų tiek, kad iš tikrųjų kiltų grėsmė gamtos grožiui, tilto mokestį galima pakelti iki 100, 150 ar XXX litų. Kelti tol, kol šios grėsmės neliks. Dar visai neseniai per tą pačią Neringą tranzitu į Karaliaučių važinėjo „fūros“. Neringos valdžia ekologinį mokestį krovininiams automobiliams didino tol, kol jų neliko.
Ir dar apie tai, kaip Neringą galima padaryti patogesne turistams. Kodėl neįdiegus tokios puikios dviračių nuomos sistemos, kokią turime Vilniuje? Dviratį pasiėmei prie savo apartamentų, nuvažiavai prie jūros ir „pridavei“. Pasideginęs vėl pasiėmei dviratį ir vėl grįžai vakarui prie marių. Paprasta, išbandyta, veikia – kodėl nepasinaudoti šia gera patirtimi?
O savaitgalio Nidoje nesugadino ir tos kelios valandos eilėse prie keltų. Tik, jei situacija nesikeis, greitai prie kilometrinių eilių į perkėlą išvysime ir kioskus su dešrainiais. Septynių žvaigždučių kurortą įsivaizduoju tikrai ne taip.
