Kaip pasikeistų jūsų gyvenimas ir karjera, jei jums tapus vadovu nuolat patarimus dalintų ne bet kas, o pelningiausios pasaulio kompanijos svarbiausias asmuo? Daugelis apie tokią galimybę gali tik pasvajoti. Vien tik susitikimai su patyrusiais verslininkais sutraukia minias susidomėjusių, tačiau tokiuose susitikimuose visuomenės lyderiai dažniausiai papasakoja savo sėkmės istoriją. O kaip elgtis kasdienėse situacijose, kaip spręsti įvairiausius iššūkius?
Išeitis jau yra – Jacko Welcho knyga „Laimėti“. Ši knyga – vienintelė, kurią „Dešimtuke“ citavau daugiau, nei kartą, kalbėdamas apie darbuotojo vietą organizacijoje, pagrindines atleidimo iš darbo priežastis, geidžiamiausias vadybininkų savybes bei aptardamas, ko reikia norint sėkmingai kilti karjeros laiptais. „Laimėti“ – knyga, kurios išmintį sudėtinga išsemti, o joje pateikiami detalūs patarimai iškart užkariauja nuo saldžiai suokiančių, tačiau mažai konkrečios ir naudingos informacijos pateikiančių specialistų pavargusių skaitytojų širdis.
Jacko Welcho istorija išties unikali, nes pradėjęs karjerą „General Electric“ nuo jaunesniojo inžinieriaus, vėliau jis nuolat kilo karjeros laiptais, kol galiausiai tapo jauniausiuoju šio didžiulio konglomerato vadovu. Įspūdinga dar ir tai, kad per 20 J. Welcho vadovavimo metų (1981-2001) „General Electric“ bendrovės vertė pakilo net 4000%.
Ne mažiau spalvingas ir Jacko Welcho charakteris – griežtas, tiesmukas, nepaprastai atkaklus ir orientuotas procesų bei sistemų tobulinimą. Susidaro įspūdis, jog viskas šio asmens gyvenime tarsi privalo būti sudėliota į lentynėles ir funkcionuoja tik pagal iš anksto numatytus, detaliai aprašytus standartus, kuriuose palikta labai mažai erdvės improvizacijai.
Be šių dalykų, buvęs „General Electric“ vadovas skiriasi ir dar vienu – dideliu dėmesiu personalui bei personalo vadovo pozicijos išaukštinimui. Kaip sakė J. Welchas, tos įmonės, kuriose personalo vadovas nėra antras ar trečias pagal svarbą, turėjo, turi ir turės problemų. Knygoje „Laimėti“ labai išsamiai aprašomos personalo atrankos, atleidimo iš darbo, darbuotojų vertinimo bei vidinės karjeros schemos.
Atmintin įstrigo ir du intriguojantys faktai. Pirmasis – J. Welchas sistemingą darbą užtikrindavo ne tik ruošdamas potencialiai karjeros laiptais pakilti galinčius bet kuriuo metu užimti naują kėdę, tačiau ir uoliai laikėsi principo per ne ilgiau nei 24 valandas pakeisti komandą palikusį darbuotoją. Antrasis susijęs su jau „Dešimtuke“ minėta darbuotojų diferencijavimo sistema 20-70-10, pagal kurią prasčiausiai įvertinti 10% kompanijos darbuotojų turėdavo palikti kompaniją, o tokią savo poziciją J. Welchas motyvuodavo tuo, jog šie žmonės akivaizdžiai sėdi ne savo rogėse, todėl juos paleidus suteikiamas šansas rasti savo gyvenimo kelią.
Dalis knygos skiriama ir verslų pirkimui, jų įvertinimui, o, nesekmės atveju, ir pardavimui. „General Electric“ vadovo pozicija buvo ambicingai paprastai – arba mes esame numeris 1-2 savo verslo šakoje, arba tas verslas mums nereikalingas. Tad visų pirma buvo dedamos pastangos atgaivinti buksuojančią bendrovės šaką, o jei to padaryti nepavyksta, be skrupulų ir per kuo trumpesnį laiką tos šakos atsisakoma. „Apsivalymo“ tendencija vyravo ir kalbant apie darbuotojus, nes nuolat optimizuojant procesus buvo atsisakoma nebereikalingų, prastesnius rezultatus demonstruojančių ar kompanijos vertybėms abejingų žmonių. Tačiau būtent tvirta kryptis ir uolus jos laikymasis padėjo Jackui Welchui pakylėti šį JAV gigantą į naujas aukštumas.
Kaip elgtis su gerus rezultatus demonstruojančiu, tačiau neigiamas emocijas į kolektyvą įnešančiu kolega? Kiek laiko suteikti žmogui, kurio darbo kokybė suprastėjo? Kaip atlaikyti akcininkų spaudimą? Į ką reiktų atkreipti dėmesį priimant žmogų į darbą? Kaip tinkamai valdyti papūtus pokyčių vėjams? Kokios didžiausios vadovo klaidos bei pagundos? Kaip suderinti šeimą ir karjerą? Iš pirmų lūpų sklindanti vieno iškiliausių 20-ojo amžiaus lyderių išmintis privers kitaip pažvelgti į dalykus, kuriuos jau laikėte savaime suprantamais, o dažnam atvers akis į nuolat pasikartojančias ir judėjimą į priekį stabdančias klaidas bei galimus problemų sprendimo scenarijus.
„Laimėti“ – knyga ne tik lošėjams, sportininkams ar kitiems azartiškos valios žmonėms. Ši knyga – tikra lyderio Biblija, kuri tarsi kompasas padės neišklysti iš kelio didžiulės sėkmės link. Laimėk žinodamas, laimėk tas žinias pritaikydamas, laimėk atrasdamas bei suprasdamas, laimėk ir švęsk pergales! Jei po praėjusios savaitės straipsnio tau dar nepavyko pergalių paversti savo gyvenimo būdu – griebk į rankas šią knygą ir nepaleisk, kol taip nutiks.
Įvertinimas: 10/10.
Po savaitės sukaks lygiai 23 metai, kai Lietuvai pavyko pasiekti savo tikslą – atkurti nepriklausomybę. Šią progą „Bibliotekos“ rubrikoje pažymėsime su gal ne tiek patriotiška, tačiau labai į tikslą orientuota bei verslo sampratą pakeitusia apribojimų teorijos pradininko Eliyahu Goldratto knyga „Tikslas“. Ar gali dalykinė knyga apie verslą būti parašyta grožinės literatūros stiliumi? Tai ir dar daug kitų dalykų sužinosite jau po savaitės.
