Po referendumo dėl prisijungimo prie Rusijos, kuriame neva 96,6 proc. dalyvavusių referendume Krymo gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos, įtampa regione dar labiau išaugo. Suprantu, kad vietos gyventojų nuomonė yra pats svarbiausias veiksnys sprendžiant Krymo ateitį, bet referendumas negali vykti pažeidžiant Krymo teisinius pagrindus, Ukrainos įstatymus, tarptautinės teisės normas, dalyvaujant okupacinėms Rusijos karinėms pajėgoms ir dar kai viskas sumanoma iš užsienio bei organizuojama taip greitai, kad vietos gyventojai žmoniškai negali suspėti „suvirškinti“ ,kas čia vyksta ir kokios prisijungimo prie Rusijos sąlygos. Tai jėga primestas Krymo gyventojams referendumas! Juk Krymo gyventojai deramai nebuvo supažindinti su prisijungimo sąlygomis ir atsiskyrimo nuo Ukrainos patiriama žala, negalėjo pasverti visų pliusų ir minusų. Apskritai jie buvo priversti ar neteisėtai suagituoti balsuoti už miglotą Krymo ateitį, kuri tik reiškia būti Rusijos federacijos sudėtyje. O koks konkrečiai, realiai ir aiškiai bus Krymo gyventojų gyvenimas Rusijos federacijoje taip ir liko neaišku bei kuo jis gali būti geresnis ir saugesnis negu Ukrainos sudėtyje? Referendumo dokumentuose buvo sukurta tik pasirinkimo iliuzija, bet gyventojai neturėjo galimybės ramioje aplinkoje ir sąmoningai apsisprendę išreikšti savo valią. Akivaizdu, kad referendumas Kryme dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos negali būti legitimus ir vertas pripažinimo tarptautiniu lygiu. Be to, dėl daugybinių šio referendumo skelbimo, organizavimo ir balsų skaičiavimo pažeidimų jis negali turėti jokių teisinių padarinių. Jo rezultatai yra tik Rusijos karinės kontrolės atspindys.
Tenka su apgailestavimu pastebėti, kad naujoji Ukrainos vadovybė Rusijos agresijos akivaizdoje reaguoja į įvykius gerokai per lėtai bei pernelyg daug tikisi iš Vakarų šalių. Akivaizdu, kad Rusija veikia pagal iš anksto detaliai paruoštą planą ir, sėkmingos eigos atveju, ties Krymu nesustos. Todėl Ukraina privalo maksimaliai mobilizuotis gynybai ir įžengus Rusijos armijai į žemyninę šalies dalį duoti atkirtį agresoriui. Ukrainos žmonės turi suprasti, kad Pasaulis veiksmingai padės tik tada, kada Ukrainos armija duos ryžtingą atkirtį agresoriui. Dabar vienintelė taikos galimybė yra Ukrainos kariuomenės ruošimasis didelio masto karui ir karinis atsakas į Rusijos karių neteisėtą judėjimą žemyninėje dalyje. Ukrainos politinė vadovybė privalo suprasti, kad šalis grėsmės akivaizdoje negali menkinti savo karinių pajėgumų ir likti su naiviu tikėjimu, kad Ukrainą apgins JAV ir Europos Sąjunga. Šiuo metu toks mąstymas galimas Lietuvoje, bet ne Ukrainoje. Tikiu, jog dabartinė Ukrainos vadovybė ne tik laimės diplomatinius ir informacinius mūšius, bet teisingai, greitai, tiksliai ir ryžtingai išplėtusi veiksmų arsenalą laimės taiką ar, blogiausiu atveju, apgins Ukrainos nepriklausomybę.
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt