Tik ką Seimo nariai po pateikimo pritarė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimui, kuriuo tikėtasi skubiai grąžinti žurnalistams teisę labiau saugoti savo informacijos šaltinio apsaugą. Tai pirmas žingsnis Seimo teisėkūros procedūroje. Bet jei jį laikytume demokratijos egzaminu, galime galvoti, kad nors generalinė repeticija ir įvyko, bet…
Prezidentė siūlė šias pataisas svarstyti ir priimti ypatingos skubos tvarka, tačiau didesnė dalis parlamentarų mano, kad reikia ilgiau nagrinėti šį klausimą ir jokios skubos čia neturėtų būti. Julius Sabatauskas pasiūlė tik pavasario sesijai šį klausimą toliau svarstyti. Seimas pritarė. Ar egzaminas bus galutinai išlaikytas parodys Teisės ir teisėtvarkos komiteto darbas ir Seimo tolimesni veiksmai, nes Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas kartu pateiktas su Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais. Šiems po pateikimo irgi pritarta.
Tai reiškia, kad greitų pokyčių žurnalistų laisvių ir teisių apsaugos srityje nebus. Apmaudu, bet tikriems esminiams pokyčiams šioje srityje dar nesame subrendę. Daugiau buvo galima tikėtis iš Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, kuris galėjo būti pagrindiniu komitetu šioje situacijoje – jame dažniausiai žiniasklaida ir žurnalistai sulaukdavo didžiausio palaikymo. Bet pagreitinti proceso nepavyks, o ilgose Seimo diskusijose, praktika rodo, kartais pasimeta esmė.
Stebėdamas Seimo posėdį svarstant demokratinei šaliai būtinas pataisas intuityviai jaučiau, kad problema dėl informacijos šaltinio apsaugos Lietuvoje yra žymiai rimtesnė, nei atrodė stebint STT veiksmus prieš BNS žurnalistus. Tada daugelis politikų, kalbėjusių viešai, palaikė žurnalistus ir rėmė jų profesines teises. Tačiau šiandien išgirdęs kai kurių parlamentarų klausimus su teorinėmis situacijomis apie nusikaltėlius-žurnalistus, supratau, kad mūsų bendruomenė dalies politikų akyse yra potencialūs nusikaltėliai. Politikų diskusijos man rodo, kad imunitetus turintys Seimo nariai, kurie pripažįsta įstatymų taikymo problemas teisėsaugos struktūrose ir net teismų darbe, dar sunkiai supranta, kad žurnalistai neprašo jokių ypatingų teisių sau.
Prezidentės pateikti pasiūlymai yra susiję su kitų žmonių teisėmis – informacijos šaltinio apsauga. Tačiau tarptautiniai demokratijos standartai kol kas dar mūsų galvose sukelia labai paprastą dilemą – visuomenė ir politikai teise nepastiki, bet demokratija nepasitiki dar labiau. Todėl spaudos laisvės atgimimo teks palaukti mažiausiai iki pavasario, kada Seimas turėtų grįžti prie šio klausimo.
O dabar belieka kolegoms patarti tik viena – turime saugotis patys ir saugoti savo šaltinius dar labiau nei anksčiau. Nes kol politinis tautos renkamas elitas Seime dar nepribrendo skubiems demokratijos užtikrinimo pokyčiams, teisėsauga ir teisė vilksis iš paskos dar lėčiau ir nuo tolimesnių jų klaidų ar neadkevčių veiksmų nėra apsaugotas niekas.
O didžiausias Lietuvos Respublikos paradoksas yra tas, kad žmogaus teises labiau ginti linkusi yra Prezidentė, kuri daugiau veikia vykdomosios valdžios srityje, o ne Seimas – kuris turėtų būti parlamentinės šalies demokratijos garantu. Dar keisčiau yra tai, kad šalies vadovę kai kurie dabartinės valdančiosios daugumos atstovai kaltindami autoritarizmu savo balsavimu yra linkę parodyti asmeninį „vertybių“ pripildytą vidų – policinės valstybės ilgesys ir nerealizuotas valdžios galių apetitas sprendimus lemia labiau nei tikras nuoširdus tikėjimas demokratija ir savo šalies žmonėmis.
Bandau įsivaizduoti, kas vyks valdžioje, kai bus svarstoma galimybė pakeisti atsakomybės formą žurnalistams už jų straipsniuose ar laidose reiškiamą pernelyg didelę ir valdžios asmenų garbę bei orumą pažeidžiančią kritiką. Šiandien privataus kaltinimo bylos už įžeidimą ir šmeižtą – puikus įrankis užčiaupti kritikus. Tą naudoja ir Druskininkų valdžios atstovai ir kai kurie kiti žinomi politikai. O pakeitus kriminalines bausmes civiline atsakomybe gali dingti tokia patogi teisinė persekiojimo už kritiką priemonė. Skubiai to taisyti, panašu, noro irgi nėra daug.
