Manau, ne vienas lietuvis laukė prasidėsiančio naujo „Chorų karų“ sezono. Ilgai lauktas jis atkeliavo su trenksmu. Manau, ne vienam patinka spalvingi chorų pasirodymai, paprastų, eilinių žmonių gražiai atliekamos dainos. Vis tik, mano nuomone, šių metų „Chorų karai“ daugiau nei spalvingi, jie iškreiptas veidrodis...
Panevėžio „Indigo“ choras nusprendė savo pasirodymais apeliuoti į žmonių jausmus, kaip, beje, padarė ir „Benamių choras“. Pastarieji vargšais greičiausiai turi jaustis ir grimavimo kambaryje, nes vieninteliai pasirodo tokie „nuskriausti“, be makiažo, tikrąja to žodžio prasme „kaip iš gatvės“. Visi likę gauna bent jau minimalų grimo kiekį.
Panevėžiečiai bando užkariauti Lietuvos padangę savo generolu pasirinkę neįgalią „žvaigždę“. Dėl šio „reperio“ tinkamumo vadovauti chorui daugiau nei daug klaustukų. Kada jis spėjo tapti muzikos guru? Nors ir nesu didelis lietuviškos muzikos ekspertas, tačiau šis veikėjas toli gražu nėra dainininkas. Nenoriu likti nesuprastas klaidingai. Man, kaip ir daugumai žmonių, gaila tų, kurie gyvenimo buvo nuskriausti, kuriems viską pasiekti yra sunkiau nei visiems likusiems. Tikrai labai gaila šio žmogučio ir tuo pačiu didžiausi plojimai jam, kad jis nepasiduoda, kad stengiasi, ieško naujų galimybių ir savirealizacijos kelių. Tačiau ar tai yra teisinga, kad jis, gal net nenorėdamas, savo negalią paverčia choro stiprybe, vienu tų stimulų, dėl ko balsuojama už šį chorą (aš taip manau).
Stano elgiasi taip pat: kaskart bando parodyti, kokie nelaimingi šie žmonės ir kaip jiems malonu dalyvauti šiame projekte bei sulaukti tokio lietuvių palaikymo... Tikrai taip, jie yra karštai palaikomi, tik vėlgi tas pats klausimas: kiek jie palaikomi dėl dainavimo ir choro pasirodymo? Su Kauno choru istorija tokia pati kaip ir visada – jie tarp lyderių ir nesvarbu kaip dainuoja (nors praktiškai visada dainuoja gerai ir su stipriais generolais). Kaunas yra didžiausias intakas, maitinantis Lietuvos upę. Jie visada bus palaikomi karštai, kauniečiai visada jaučia stimulą visiems parodyti, kad jie geriausi, todėl balsų šiam chorui nepristigs iki finalo, o ir finale jų neturėtų trūkti.
Dar vienas klausimas: ką daryti tokiems chorams kaip Tauragės, Policijos ar Druskininkų? Jie anksčiau laiko yra pasmerkti nesėkmei (didesnei ar mažesnei). Net jei scenoje būtų atliktas tobulas kūrinys – jie nelaimėtų. Nes Lietuvos „Chorų karai“ yra mažesnė Eurovizijos versija: čia svarbi politika, dabar jau ir gailesčio faktorius, iš kur tu esi, o tai kaip tu dainuoji ir ką tu dainuoji... nelabai čia kam ir įdomu.
Norint daug daugiau objektyvumo ir tikrumo šiame projekte, turėtų būti atsisakyta tokių miestų kaip Kaunas, Vilnius ar kiti didieji mūsų miestai. Vieną sezoną galėtų savo „santykius aiškintis“ mažesnieji Lietuvos miestai: Jurbarkas, Telšiai, Utena, Ukmergė, Pakruojis, Raseiniai, Palanga, Mažeikiai ar kažkas panašaus. Suprantama iš panašaus „kalibro“ miestų negalėtų dalyvauti „Vaikų namų chorai“, „Neįgaliųjų chorai“, „Benamių“, „Vienišų mamų“, „Tremtinių“, „Našlių“ ir kiti panašaus pobūdžio chorai. Ir taip turėtų būti visai ne dėl to, kad jie prastesni ar geresni – nes balsuojant visada veikia tas gailestingumo faktorius. Šiemet aš matau, kad choruose yra lygesnių tarp lygių.
P. S „Chorų karų“ organizatoriai turėtų bent minimaliai įjungti smegenis. Atrodo tarsi juodas humoras, kuomet laidos pabaigoje, vaikinas, sėdintis invalido vežimėlyje gauna dovanų šlepetes... Greičiausiai laidos organizatoriai žmogui be rankų padovanotų pirštines, vien dėl to, kad tai jų rėmėjas...
Darius Gvildys
