Nuo šių metų sausio 1 d. už socialinių pašalpų mokėjimą atsakingos tampa savivaldybės. Tokiu tvarkos pasikeitimu tikimasi sutaupyti užkertant kelią piktnaudžiavimui pinigine socialine parama. Neabejojama, jog bent iš dalies tai pavyks įgyvendinti, nes penkiose „bandomosiose“ savivaldybėse, kuriose buvo taikyta tokia tvarka, išlaidos socialinei pašalpai mokėti sumažėjo (pav. 2011 m. sumažėjo 20,1 proc.), o ir savivaldybės pačios turėtų būti suinteresuotos tikslingu pašalpų skyrimu, nes sutaupytų pinigų nereikės grąžinti į šalies biudžetą. Nepanaudotas lėšas savivaldybės galės panaudoti viešiesiems poreikiams tenkinti.
Ne paslaptis tai, jog dėl įstatymo spragų socialines pašalpas gauna dalis nesąžiningų piliečių
Ne paslaptis tai, jog dėl įstatymo spragų socialines pašalpas gauna dalis nesąžiningų piliečių, o taip neturėtų būti, todėl šioje srityje jau seniai reikėjo permainų. Nerimą kelia tik tai, jog tam, kad užkirstumėme kelią nesąžiningųjų piktnaudžiavimui įstatymo spragomis turime papildomai motyvuoti savivaldybes tinkamai atlikti joms pavestą darbą.
Ar esame tikri, jog savivaldybių noras sutaupyti nebus aklas ir socialiai nejautrus? Iš dalies tam užkirsti kelią gali įstatymo pataisose numatyta bendruomenių įtrauktis, tačiau jos veiksmingumu didmiesčiuose abejojama. Klaipėdos atveju, kur nėra seniūnijų, seniūnaičių institutas silpnas, o bendruomenių tarybos ir jų sudarymo tvarka – mistika daugeliui klaipėdiečių, reali bendruomenių įtaka yra vargiai tikėtina.
Įvertinus tai bei pastaruosius metus Klaipėdoje vedamą socialiai nejautrią politiką (jungiamos neįgaliųjų mokyklos, benamiams uždrausta duoti išmaldos ir pan.) tikėtina, jog šioje savivaldybėje socialinėms pašalpoms skirtos lėšos bus ženkliai sutaupytos tik ar tikrai vien nesąžiningųjų piliečių sąskaita...
Ar esame tikri, jog savivaldybių noras sutaupyti nebus aklas ir socialiai nejautrus?
Jau dvejus metus esu Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos narys. Per šį laikotarpį teko nagrinėti nemažai tiek pagrįstų, tiek nepagrįstų klaipėdiečių skundų ir susidaryti tam tikrą nuomonę apie savivaldybės darbą. Nagrinėjant skundus neretai kildavo klausimas, kam iš tiesų dirba kai kurie savivaldybės darbuotojai?
Gal ir paprasčiau tiesiog aklai vadovautis įstatymo raide ar principu: „nežinojai kažko – pats kaltas“. Tik kam tada reikalinga tokia savivaldybė ir jos darbuotojai, jei ištikus bėdai, negali sulaukti pagalbos, o vietoj bendradarbiavimo sprendžiant problemą sulauki tik baksnojimo į vienokį ar kitokį įstatymą, nutarimą bei taisyklių rinkinį?
Būtent todėl ir neramu dėl įsigaliojusios naujos socialinių pašalpų skyrimo tvarkos, nes ji pirmiausia palies socialiai jautriausią piliečių dalį, kuri paprastai, deja, teisiškai nėra labai išprususi, skirtingai nei nesąžiningieji socialinių pašalpų gavėjai.
Darius Rekis
