Darius Verseckas: Alytus - miestas be tapatybės

Per pas­ta­ruo­sius po­rą me­tų Aly­tus stip­riai pa­si­kei­tė: nu­ties­ti nau­ji ke­liai, su­tvar­ky­ta ne vie­na vie­ša vie­ta, pa­sta­ty­ta daug suo­liu­kų. Vi­sos sta­ty­bos at­ne­šė daug tvar­kos, ste­ri­lu­mo, bet ne­per­tei­kė mies­to kul­tū­ros. O gal, be po­no Bul­gako­vo nuo­trau­kos Ro­tu­šės aikš­tė­je, ir ne­tu­ri­me ko pa­ro­dy­ti?

Ver­ti­nant per kul­tū­ros priz­mę, Aly­tus il­gai yra kom­pli­kuo­tas mies­tas: anks­čiau stip­riai ap­griau­tas, bu­vęs pra­mo­ni­nis ir il­gai svars­tęs, ko­kiu ke­liu ei­na. To­dėl il­ga­lai­kiai kul­tū­ros pro­jek­tai nie­ka­da ne­at­ro­dė kaip reikš­min­gas pri­ori­te­tas. Gal­būt tai ir yra vie­na prie­žas­čių, ko­dėl mū­sų mies­tie­tis sa­vait­ga­lį ke­liau­ja pa­si­kaps­ty­ti po že­mę sa­vo so­de, o ne ei­na į mies­to cen­trą puo­de­lio ka­vos, pa­si­vaikš­čio­ti ar pa­ma­ty­ti nau­jos pa­ro­dos. Gal to­dėl ir ver­slo, su­si­ju­sio su kul­tū­ra ar lais­va­lai­kiu, čia ne­daug.

Aly­taus mies­to vi­zi­jo­je ir pri­ori­te­tuo­se apie kul­tū­rą kal­ba­ma ir­gi la­bai ma­žai. Apie tai už­si­me­na­ma tik mi­nint vie­šų­jų pa­slau­gų tei­ki­mo ko­ky­bę: „Už­tik­rin­ti ga­li­my­bes mies­to ben­druo­me­nei puo­se­lė­ti kul­tū­ri­nius, me­ni­nius ge­bė­ji­mus.“ Tik toks už­da­vi­nys ver­čia ma­ny­ti, kad Ze­no­no Bul­ga­ko­vo nuo­trau­kos pa­sta­ty­mą Ro­tu­šės aikš­tė­je jau ga­li­me va­din­ti  am­žiaus il­ga­lai­kiu kul­tū­ros pro­jek­tu. Dar tai reiš­kia, kad mes sie­kia­me at­ro­dy­ti kaip ką tik pa­sta­ty­tas mies­tas, ku­ria­me iki šiol nie­kas ne­gy­ve­no ir nie­kas ne­kū­rė.

Nai­viai ma­ny­da­mas, kad sa­vi­val­dy­bės pa­sta­te dir­ban­tiems gud­ra­gal­viams gal­būt tie­siog pri­trū­ko idė­jų, siū­lau ma­žy­tę, pa­pras­tą ir gal­būt net ne­bran­gią: su­kur­ki­me vie­šo­jo trans­por­to sto­te­lių pa­va­di­ni­mus. Da­bar esa­me mies­tas tarp SB „Ne­mu­nas“ ir AB „Izo­me­ga“, o ly­giai to­kia pat ke­lio­nė ga­li pra­si­dė­ti Ro­mu Ka­lan­ta ir baig­tis An­ta­nu Jo­ny­nu. Ga­li­ma pa­keis­ti ir ne tik pa­va­di­ni­mus. Pa­vers­ki­me tas sto­te­les ne tik iš­li­pi­mo, bet ir kul­tū­ros sto­te­lė­mis. No­ri­si ti­kė­ti, kad jas pa­sta­čiu­si ir pri­žiū­rin­ti įmo­nė „JcDe­caux“ yra so­cia­liai at­sa­kin­ga ir ne­kel­tų pre­ten­zi­jų, jei­gu Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai nu­spręs­tų ra­šy­to­jui skir­tą sto­te­lę pa­vers­ti il­ga­lai­ke jo kū­ry­bos iš­trau­kų eks­po­zi­ci­ja. Taip ir Z.Bul­ga­ko­vui skir­tą sto­te­lę api­pa­vi­da­lin­tu­me jo fo­to­gra­fi­jo­mis. O dar pa­gal­vo­ki­te, ką su Dai­lės mo­kyk­lai skir­ta sto­te­le pa­da­ry­tų jos dar­buo­to­jai ir mo­ki­niai. Aš ir­gi ne­įsi­vaiz­duo­ju, bet ei­čiau pa­si­žiū­rė­ti net ne­pai­sy­da­mas to, kad vie­šuo­ju trans­por­tu Aly­tu­je ne­si­nau­do­ju. Idė­jos gro­žis tas, kad ir sku­ban­tiems, ir iš­ėju­siems pa­si­vaikš­čio­ti bū­tų ga­li­ma pa­si­im­ti šiek tiek mies­te gi­mu­sios kul­tū­ros ir is­to­ri­jos.

Pri­dė­lio­ki­me daug ma­žy­čių ak­cen­tų, ku­rie su­teiks mies­tui ne tik es­te­ti­kos, bet ir gy­lio, gal­būt jie pa­ska­tins žmo­gų vie­toj sa­vait­ga­lio so­de pa­si­rink­ti sa­vait­ga­lį mies­te. O su ver­slu su­si­ju­sių už­da­vi­nių Aly­taus stra­te­gi­jo­je ge­ro­kai dau­giau, to­dėl ti­kė­si­mės, kad su kul­tū­ra ir pra­mo­go­mis su­si­jęs ver­slas ta­da no­riai pa­si­rinks mū­sų mies­tą. No­rin­čiuo­sius šia te­ma pa­si­kal­bė­ti iš­sa­miau kvie­čiu rug­pjū­čio 13–17 die­no­mis da­ly­vau­ti žy­gio „Mes ži­nom ke­lią“ dis­ku­si­jo­se. Dau­giau apie jas: mzk.ver­slo­an­ge­las.lt.