„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2013 11 14

Dominyka Daškevičiūtė: mūsų galvose ir mintyse nėra partizanų – tikrų tautos didvyrių. O turėtų būti

Ką tik grįžau iš Vytauto V.Landsbergio dokumentinio filmo „Trispalvis“ premjeros. Neslėpsiu – kaip ir filmo metu, taip ir rašant šį tekstą, akyse kaupiasi ir skruostais rieda karš...
1949 m. vasario pradžia – prieš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.
1949 m. vasario pradžia – prieš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Ką tik grįžau iš Vytauto V.Landsbergio dokumentinio filmo „Trispalvis“ premjeros. Neslėpsiu – kaip ir filmo metu, taip ir rašant šį tekstą, akyse kaupiasi ir skruostais rieda karštos ašaros... Sunku kalbėti tokia jautria Lietuvai tema. Filmas – nuostabus. Jautrus, šiltas ir kažkodėl be galo artimas.

15 tikrų Lietuvos didvyrių prieš akis piešė savo gyvenimo istoriją. Partizanų vaikystė, išėjimas į mišką, partizaniškas gyvenimas, meilė, po to sekusi išdavystė, tardymai... Kai pagalvoji, kiek daug žmonėms teko kęsti, net širdį suspaudžia. „Paimdavo ryte, po to vakare. Po 6 valandas tardė. Ko tik nedarė. Ir mušė, ir adatas į panages kišdavo. Ir taip tris mėnesius“, – vos kalbėjo lovoje sėdinti partizanų ryšininkė, kurios garbų amžių išdavė raukšlių išvagotas veidas.

Net akyse aptemsta. Kaip? Kaip iškęst visa tai? Dėl ko? Dėl Lietuvos. Viskas tik dėl Lietuvos. Žiūrėdama filmą lyg ir suvokiau, kad tai vyko iš tikrųjų, lyg ir ne. Vietomis atrodė, kad tai lyg sukurta istorija. Lyg tai negali būti realu. O vis dėlto tai realu. Šie įvykiai vyko visai neseniai. Prieš 60-70 metų. Svarbiausia tai, jog dalis partizanų ir jų ryšininkių dar lyg šiol gyvi. Kai kurie iš jų sėdėjo vienoje salėje su manimi ir žiūrėjo į tą patį ekraną, matė tuos pačius vaizdus. Tik minėtųjų galvose, greičiausiai, kirbėjo visai kitokios mintys nei manojoj.. Matyti viso savo gyvenimo esmę ekrane.. Didžiuotis savimi ir nesigailėti priimtų sprendimų. Įkvėpia tai, kad visi, absoliučiai visi partizanai paklausti, ar leidus atsukti laiką atgal, rinktųsi kitą kelią, kategoriškai atsakė, kad ne. „Taip įkvėpti, kad čia mirt už tėvynę yra garbinga.“

Nežinau kaip jums, bet man šie žmonės yra tikri tautos didvyriai. Jie gyveno kitaip nei mes. Galbūt susiklosčius panašiai situacijai šių dienų Lietuvoje jaunimas irgi imtųsi ginklo ir drąsiai stotų ginti Lietuvos. O gal ir ne. Galbūt paprasčiausia būtų sėsti į „Ryanair“ lėktuvą ir pakelti sparnus iš Lietuvos.. Filmo globėja, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, filmo pradžioje tarė: „Šių žmonių istorija yra mūsų visų istorija“. Tik ar visi mes tai suvokiam? Manau, kad dauguma nė nepagalvoja kas būtų, jei nebūtų šių narsių žmonių, kovojusių už Lietuvos laisvę. Susimąstykime kiek gyvybių paaukota. Vien partizanų žuvo daugiau nei 20 000. O dar ryšininkai, paprasti žmonės, rėmę miško brolius maistu, drabužiais, nakvyne. Kiek galvų padėta dėl to, ką mes turime dabar. Kodėl nemokame naudotis ir atsakingai žiūrėti į tai, ką mums iškovojo šie narsūs žmonės? Aš nežinau. Ir turbūt nežino niekas. Galbūt ir žinoti negali.

Mūsų galvose ir mintyse nėra partizanų – tikrų tautos didvyrių. O turėtų būti. Būtent jie turėtų mus vesti keliu, kuriuo galėtume išsaugoti tą dovaną. Nepriklausomybę. Galų gale, nejau visi jauni žmonės užleidžia sėdimą vietą autobuse vyresniam žmogui? Tikrai ne. Pagalvokime, galbūt tas senyvo amžiaus vyriškis, nedrąsiai stovintis šalia, yra buvęs partizanas, miškuose gyvenęs ne vienerius metus, o lageriuose iškentėjęs ne vieną ir ne du mėnesius. O gal tai ryšininkas, kovo mėnesį bridęs per ledinę upę. O galbūt tai ta mergaitė, kuri iš miesto centro, kuriame buvo suversti partizanų lavonai, servetėle rinko kraują ir nešė prie šalia mokyklos esančio kryžiaus? Jei tai ir ne pokario rezistentas, kojos nenudžius kelias stoteles pastovėjus. Galų gale, ir geriems darbams daryti paskatos neturėtų būti. Tegu paskata būna to senelio ar senelės šypsena, pamačius kaip jūs atsistojate ir gražiai pasakote „prašom, sėskit“. Nejau taip sunku bent kartą negalvoti apie save?

Apsidairykime, kokioje visuomenėje gyvename. Ar dėl tokios Lietuvos kovojo partizanai? Lietuvos, kurioje yra grobstomos lėšos, varžoma žodžio laisvė ir pamirštami tikrieji herojai, priversti gyventi skurde. Ne dėl tokios valstybės buvo aukotos gyvybės. Ir ne tokiu elgesiu mes turėtume rodyti pagarbą žmonėms, kovojusiems dėl mūsų ateities.

Filmo pabaigoje, režisieriui V.V. Lansbergiui paprašius atsistoti vieną garsiausių partizanų, slapyvardžiu Tigras, pasijutau tokia menkutė. Buvęs partizanas, atsistojęs nužvelgė visą salę ir apdovanojo mus oro bučiniais. Jo akyse susikaupė ašaros. Manosiose taip pat. Tuo momentu supratau, kokia nereikšminga esu ir kokia didelė garbė, kad savo akimis turiu galimybę regėti tokį didį žmogų, vertą paminklo. Nesusilaikiau ir apsiašarojau. Apsiašarojo ir šalia sėdėjusi draugė. Mum širdis tikrai suspaudė. O jums ar suspaustų?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“