Ne vienas turistas Vilniuje yra atkreipęs dėmesį, kad lietuviai dažnai kalba ne lietuviškai, ne angliškai, o rusiškai. Ne lietuvių kalba bendraujame ne tik gatvėje, bet net ir prekybos centruose pardavėjos kalbina rusiškai. Tad nieko nuostabaus, kad daugelis lietuvių ir rašyti normaliai nemoka, mintis reiškia žodžių kratiniais arba rašo „švepluodami“, be didžiųjų raidžių ir elementarių skyrybos ženklų. Esame tokie kosmopolitai?
Gyvenu Lietuvoje, savo valstybėje, ir kaip tikras patriotas jaučiu pagarbą bei meilę gimtajai lietuvių kalbai. Kalba apibrėžia asmens tapatybę: kas tu esi – lietuvis ar kitos tautybės pilietis. Ji mena seną mūsų protėvių istoriją, papročius, tradicijas.
Tačiau aplink save kasdien pastebiu daugybę žmonių, nekalbančių lietuviškai. Žmonių, gyvenančių Lietuvoje, bet nekalbančių lietuviškai, šnekamosios kalbos vartojimas kelia klausimą – ar greitu metu nustosim kalbėti lietuviškai? Ar savo meilę gimtajam kraštui reikšime svetima kalba?
Toli dairytis nereikia: kaimynai (ne)latviai
Elementarus blogas pavyzdys, kaip nevartoti gimtosios kalbos, galėtų būti kaimynų latvių tauta. Remiantis statistiniais duomenimis, šiuo metu Latvijoje gyvena apie 2,3 mln. žmonių, iš kurių apie 1,4 mln. (apie 60 proc.) yra latviai. Kitą 40 proc. daugumą sudaro rusai ir kitos tautinės mažumos.
Nemaža dalis tautinių mažumų, gyvenančių Latvijoje, rusų kalbą vartoja kaip gimtąją. Dėl šios priežasties latviai kaip tauta kai kuriuose miestuose sudaro etninę ir kalbinę mažumą. O tai – jau žingsnis atgal, link tautos sunaikinimo. Todėl greitu metu gresia netekti latvių tautos autentiškumo, nes didžioji dauguma gyventojų nevartoja latvių kalbos.
1990 m. Lietuvos valstybėje gyveno nemažai kitataučių – lenkų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautų atstovų. Juos reikėjo teisingai suorientuoti, padėti jiems pasijusti Lietuvos patriotais, bet tai nebuvo padaryta.
Neišspręstas klausimas
Ir Latvijoje, ir Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo liko neišspręsta viena problema – tautinių mažumų klausimas. 1990 m. Lietuvos valstybėje gyveno nemažai kitataučių – lenkų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautų atstovų. Juos reikėjo teisingai suorientuoti, padėti jiems pasijusti Lietuvos patriotais, bet tai nebuvo padaryta.
Reali situacija
Vilniaus centre, viename iš prekybos centrų, susidūriau su situacija, kuri ir paskatino plačiau pasvarstyti apie šią problemą. Apsilankiau maisto prekių parduotuvėje. Atėjus eilei mane aptarnauti, kasininkė pasisveikino rusiškai. Rusiškai ir padėkojo, kad apsipirkau jų parduotuvėje, atsisveikino. Švelniai tariant, buvau šokiruotas: kodėl aptarnavo ne lietuviškai, kodėl Vilniaus centre?
Suprasčiau, jei rusų kalba aptaranautų smulkioje Naujininkų ar Žirmūnų mikrorajono parduotuvėje, kur didžioji dalis gyventojų – rusakalbiai. Tačiau centre, kur lankosi daugiausiai žmonių, ir, mano nuomone, turėtų būti vartojama lietuvių kalba?
Žinoma, net ir čia elemantariai galima būtų paaiškinti situaciją – galbūt kasininkei sunku kalbėti lietuviškai. Ir niekas neįžvelgia didelės problemos, ar ji klientus aptarnaus lietuviškai ar kita kalba, kurią supranta dauguma. Tačiau svetima kalba vartojama visur – prekybos centruose, viešajame transporte, gatvėse – ja dėkojama, pasisveikinama, atsisveikinama („Priviet“, „Poka“ ir t.t.). Ne vienas turistas, atkreipęs dėmesį, pastebėtų, kad dauguma „lietuvių“ kalba rusiškai – ar tai natūralu?
Todėl klausiu skaitytojų – ar meilę savam kraštui greitu metu reikšime svetima kalba?
