Praėjo jau beveik metai, kai tarp mūsų nebėra gerb. Vytauto Šapranausko. Atgyja prisiminimai apie šią išskirtinę asmenybę. Asmenybė, kuri paliko pėdsaką ne tik artimųjų, kolegų, bet ir paprastų „žiūrovų“ širdyse.
Po tokių netikėtų, pribloškiančių, liūdnų išėjimų atsiranda klausimas – kodėl genialiai talentingi žmonės, kaip Vytautas, taip greitai perdega? Tobulybės siekimas, būties, kaip savotiškos beprasmybės, suvokimas – kas priverčia žmogų užtrenkti duris, išeiti, nebematyti pavasarį žaliuojančių medžių, nebegirdėti rytinio čiulbėjimo paukščių? Kaip jis gali būti taip mylimas ir šlovinamas, bet toks vienišas ir nelaimingas?
Nesąmoningai prasideda savęs pozicionavimo aplinkoje lenktynės.
Nežinau kaip ir kodėl. Galiu tik samprotauti ir spėti – kuo toliau, tuo labiau žmonės kels sau didesnius reikalavimus – karjeroje, santykiuose ir kitur. Globalizacija plius medijos, socialinių tinklų suteikiamas viešumas leidžia mums pamatyti, kaip gyvena kiti. Net ir nesąmoningai prasideda savęs pozicionavimo aplinkoje lenktynės. Dabar, motyvacinių šūkių „nothing is impossible“ gyvavimo eroje, žmogus siekia ir nori daugiau. Kartais net ir viso pasaulio neužtenka.
Kas gali išgelbėti žmogų nuo beprasmybės jausmo, o gal nuo niekada nesibaigiančio materialinio nepasitenkinimo? Meilė ir įsipareigojimas artimui žmogui. Nieko nėra gražiau už artimojo juoką, nieko nėra skaudžiau už jo skausmą ir ašaras. Be jausmo viskas tampa taip materialu, trapu ir laikina. Žinojimas ir atsakomybė, kad tu esi reikalingas šeimai, draugui, mylimam žmogui – tik tai gali mus išgelbėti nuo tragiško veržimosi į pražūtį.