Pavasaris. Su juo ateina ne tik šiltas oras, lengvi drabužiai, vis platėjančios šypsenos, bet ir įvairiausi remonto bei rekonstrukcijų darbai. Prie gatvių, pastatų tvarkymų prisideda ir bibliotekų prikėlimas antram gyvenimui. Viskas aplink tik gražėja, bet kodėl tai vyksta būtent pavasarį?
Juk tai ne tik puikus laiko leidimas parkuose, bet ir pats didysis darbymetis. Daugeliui šiuo metu pats sudėtingiausias laikas: kam sesija, kam kursinių darbų rašymas, o kam bakalaurinis ant nosies kabo. Dažnas studentas pačiu baisiausiu laiku stengiasi pasislėpti nuo visų įmanomų pagundų ir ilgom valandom užsidaryti bibliotekoje. Tačiau, ką daryti Vilniaus universiteto filologijos, filosofijos studentams, kur kaip tik šiomis dienomis pradėta pagrindinių skaityklų renovacija?
Šiuo metu skaityklos studentams neprieinamos. Žinoma, išlieka šiokių tokių alternatyvų: leidinius galima užsisakyti elektroniniu būdu, juos tvarkingai pasiimti. Bet juk daugelio knygų ir leidinių, ypač retų, iš bibliotekos išsinešti negalima, o vietų, kur būtų galima su jomis dirbti tikrai nėra labai daug. Studentų kiekis stipriai viršija vietų skaičių.
Socialinio tinklalapio „Facebook“ Vilniaus universiteto bibliotekos paskyroje vienos studentės buvo paklausta, kodėl renovacija daroma piko metu, o ne vasarą. Štai, kokio atsakymo buvo sulaukta: „Vasarą lygiai toks pats pikas, tik darbuojasi universiteto mokslininkai. Visiems neįtiksi, o rekonstrukcijos reikia“. Ir ką gi tai pasako? Geriau įtikti mokslininkams, o ne studentams? O ar gi ne mokslininkais ir tampa patys darbščiausi studentai?
Suprantame, jog turime ypač didelį ir talpų MKIC centrą. Jame tikrai galima mokytis, ruoštis ir panašiai. Tačiau tai nėra taip patogu, kai mokymuisi stengiesi išnaudoti kiekvieną minutę (pavyzdžiui, per „langą“). Trenkimasis iš centro į Saulėtekį ir vėl atgal gali nejučiomis atbaidyti nuo minčių apie mokslą.
Galima daryti išvadą, jog studentai patys turi susirasti sau vietų mokymuisi, nes, kaip matome, mokslininkai pas mus labiau mylimi.