Gruodžio 7 dieną pasibaigęs LRT projektas „Auksinis balsas“ yra vienas iš daugelio televizinių šokių-dainų-talentų projektų: pora įdomių dalyvių, pora šmaikščių vedėjų, pora iškalbingų komisijos narių. Vos projektui įpusėjus, pradėta prognozuoti Jeronimo Miliaus pergalė finale. Tačiau, man regis, bendrame lietuviškos muzikos kultūros kontekste ji nebuvo tokia jau savaime suprantama.
Plačioji visuomenė apie J. Milių sužinojo 2008 m. per nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Didžiajai daliai jis galbūt iki šiol tėra televizinis veidas ir balsas – vienas iš tų, kurių darbas yra dalyvauti šou projektuose. Vis dėlto man atrodo svarbu tai, kad jis turi savo „tamsiąją pusę“ – metalo, klasikinio roko muziką, grupę „Soul Stealer“.
Neretai paliūdima dėl to, kad geri teatro aktoriai išduoda save ir teatrą atėję uždarbiauti į TV. J. Milius yra priešingas variantas: roko muzikos jis ne tik nepaliko užnugary, kaip nepelningos ir nepopuliarios, o atsitempė visą ją į popso ir komercijos persmelktą televiziją. „Auksiniame balse“ jis prisistatė su „Deep Purple“ kūriniu „Mistreated“ (netgi ne su geriau žinomu „Smoke on the Water“). Su tuo pačiu nepopuliariu, sudėtingu „Mistreated“ jis rizikavo ir finale, kai jau tikrai rimtai reikėjo galvoti, kuo pelnyti publikos simpatijas.
Liudas Mikalauskas, užėmęs antrąją vietą, J. Miliui oponavo labai savotiškai. Bene kiekvienoje laidoje pabrėždamas, kad atliks tik lietuvišką repertuarą (priešingai nei kiti į užsienius atsigręžę dalyviai), apeliavo į tautinius jausmus. Atlikdavo jis tą repertuarą pabrėžtinai konservatyviai, aiškiai tikėdamasis balsų iš vyresnio amžiaus žiūrovų. Man svarbus ir tautiškumas, ir lietuvių kalba, ir operos tradicijos, tačiau, pirma, tai buvo ne operos, o įvairių žanrų konkursas, antra, primygtinis savo idėjų kišimas kvepia savireklama.
Beveik niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad J. Milius vykdė panašią strategiją – tik jau roko muzikos atžvilgiu. Skirtumas tas, kad jis daug kalbėti nelinkęs, o jei ir prasižiodavo, tai tik apie tai, kad atlieka jam pačiam svarbią, jam pačiam patinkančią muziką – taigi nekūrė savo, kaip muzikos gelbėtojo, įvaizdžio.
Kai jis atliko „Limp Bizkit“ gabalą „Rollin`“, komisijos narė, muzikologė Zita Kelmickaitė sakė: „Po šito supranti, kas yra repas. Tokį reperį aš net galėčiau pakęsti.“ Finale operos solistė Sigutė Stonytė reziumavo taip: „Mūsų brangioje Lietuvoje sunku gyventi operai, ir sunkiajam rokui taip pat nelengva. Kadangi esu operos atstovė... tai palaikau roką.“ Dirigentas Donatas Katkus: „Aš didžiuojuosi gyvendamas tuo pačiu laiku. Jūs esat numeris vienas Lietuvoje.“ Šitai cituoju ne tam, kad darkart pagarbinčiau J. Milių, – jaučiu, kad žiūrovai (tarp kurių „Soul Stealer“ gerbėjai turbūt sudarė kokį 1 procentą) sakytų tą patį.
Visi komisijos nariai priklauso „aukštosios“ kultūros sferai, į „rimtąjį“ žiūrovą orientuojasi ir Nacionalinė televizija, vis dėlto leidusi skambėti ir keiksmažodiniam repui, ir elektrinėms gitaroms. Pirmoji citata galioja ir rokui: J. Miliaus asmeninis žavesys ir talentas atveria publikai muzikos žanrus, kurie jai šiaip atrodytų nerimti, paaugliški, marginaliniai. Rokas pasirodo ne tokia jau paprasta muzika, ir net santūrioji S. Stonytė ištaria: „Visiška jėga.“
O dėl „numerio vienas“... Jau daug metų pasigendama „antro Mamontovo“ – figūros (gal kiek tyresnės nei Selas), kuri roko muziką ištemptų ne tik į dienos šviesą, bet ir į didžiąsias scenas. J. Milius, dalyvaudamas Dalios Ibelhauptaitės operiniuose sumanymuose, miuzikluose, TV konkursuose, nusileisdamas net iki „Eurovizijos“ ar „Slavianskij bazar“ lygio, sugeba nesusitepti, išlaikyti gryną dūšią. Bent kol kas negirdėjau, kad metalo koncertuose kas nors abejotų, ar jisai pakankamai true.
Roko muzikai nuo teliko blogiau nebus. O geriau pasidaryti gali. J. Miliui linkėčiau tai suprasti kaip įsipareigojimą.
