Žiniasklaidos priemonese pasklidusi naujiena, jog antradienį Seime bus sprendžiamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) bei Žemės ūkio ministerijos pasiūlytas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimo projektas, daugelį tiesiog pašiurpino. Pasak informacijos šaltinių, patvirtinus šią pataisą, nepavojingi, draugiški mišrūnai, savo išvaizda bent kiek primenantys „pavojingų‘“ veislių atstovus, bus konfiskuojami ir pasmerkti mirčiai.
Ar verta aklai pasitikėti statistika?
Statistika rodo, jog 2013 m. užfiksuota virš 5000 šunų įkandimų, o apie 25 proc. jų – vaikams iki 16 metų. Faktų neigti negalime, tačiau objektyviai stebint šiuolaikinių vaikų elgesį ne tik su menkesniais ir trapesniais už save gyvūnėliais, bet ir lygiaverčiais bendraamžiais, nesunku suvokti, kiek šių nelaimingų atsitikimų išprovokuoja pačios „aukos“.
Svarbūs faktoriai yra ir gyvūnų šeimininkų požiūris bei atsakomybė. Ne retas vaizdelis mūsų visuomenėje yra vaikų auklėjimas diržu, dar dažnesnis – smurtas prieš bejėgius naminius gyvūnus. Viso to pasekmės panašios – randai ir psichikos sutrikimai, be abejonės, lemiantys kraupios statistikos augimą. Būtent toks Lietuvos piliečių „humaniškas“ elgesys, kaip gyvūnėlių mėtymas nuo tiltų ar auklėjimas poros metrų ilgio lazda (toks atvejis užfiksuotas 2013 m. Druskininkuose vykusioje tarptautinėje šunų parodoje), priverčia pažvelgtį į šią statistiką iš kitos pusės.
Ko turėtume laukti toliau?
Deja, bet mūsų valdžiai nėra įdomi Ispanijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ar Nyderlandų patirtis. Valdžia nepaiso ir tvirtinimų, jog tam tikrų veislių, o ne šunų elgsenos skirstymas (į pavojingą arba ne) nepadėjo sumažinti šunų įkandimų skaičiaus nė vienoje išvardintų šalių, kur tai buvo taikoma, todėl šio metodo buvo iš karto atsisakyta.
Vis dėlto Seimo ypač „orginalių“ sprendimų ieškojimas ir svarstymas verčia susimąstyti, kur yra sveiko proto ribos?Turbūt kitas žingsnis „saugios ir teisingos“ visuomenės link bus įstatymas susidoroti su beglobiais vaikais, paliktais „gyvybės langeliuose‘“ ar augančiais vaikų globos namuose. Juk statistiškai šie padaro daug daugiau žalos, yra gerokai problematiškesni nei vaikai, turintys tėvus. Galiausiai jie taip pat kenkia pilnavertį gyvenimą turintiems bendraamžiams, nes pastarieji iš „pamestinukų“ dažnai ima pavyzdį.
Nei vieni nėra „lygesni“ už kitus
Ne kartą įrodyta, bet privalu priminti, kad atsakingas šeimininko požiūris į augintinį – vienintelis tikrai efektyvus panašių problemų sprendimas. Todėl visų pirma čia galime įžvelgti didelį visuomenės švietimo trūkumą. Vien skatinamas veislių skirstymas į „pavojingas“ ar „kovines“ dažnai padaro nemenką žalą tuo lengvai patikintiems gyvūnų savininkams, vėliau galvojantiems, jog jų keturkojis yra „gerųjų“ veislės, todėl užaugs geras. Ne vienas apie šunis nusimanantis asmuo patvirtins, jog nepaisant kelis procentus sudarančių išimčių, pavojingoms šunų veislėms priskiriamus gyvūnus auklėjat brutaliais metodais, juos galima paversti tikrais žvėrimis. Lygiai taip pat, kaip ir atitinkamai auklėjant „pavojingąsias veisles“, – geriausiais žmonių ir kitų gyvūnų draugais. Ne kitokie šioje situacijoje yra ir mišrūnai ar kažkurią veislę primenantys keturkojai. Todėl šioje vietoje šuns skirstymas bei pirkimas, pasikliaujant vien išvaizda, beveik prilygsta „katės pirkimui maiše“.
Atsakomybės ugdymas – dar vienas svarbus dalykas, kurio nepaisymą valstybė stengiasi pažaboti savotiškomis priemonėmis, pavyzdžiui, baudomis už šunų vedžiojimą be antsnukių ar pavadėlių, ekskrementų nerinkimą. Ir nors už paliktą „krūvelę“ tenka pakloti nei daug, nei mažai – 200 litų, objektyviai mastančius šunų augintojus tai ne itin piktina (šiems susivokusiems tikriausiai ir baudų nereikia, kad tai darytų). Juk geriau pasvarsčius, tai savotiškas visuomenės suvokimo ugdymas, teisingo elgesio skatinimas, nors ir griežtomis priemonėmis.
Šiuo atveju didžiausia neteisybe galima vadinti tai, jog dabartinė mūsų valdžia moka tik bausti ir naikinti. Užuot paskatinusi švietimą, finansavusi vieną ar kitą šunų vedžiojimo aikštelę, aptvertą saugia tvora, ji pasiryžusi ne tobulėti, o grįžti prie prieš milijardus metų egzistavusio požiūrio, jog šuo – laukinis padaras, jo reikia saugotis,o apsidraudžiant – sunaikinti.
Jei kalbos virs realybe
Taigi jei ši įstatymo pataisa bus priimta, nusiteikite, kad vieną dieną gali užsukti koks VMVT tarnybos atstovas ir paprašyti jam parodyti savo šunį. Ir jei šis atstovui pasirodys „neišvaizdus“ ar gindamas savo teritoriją nemandagiai amtels, galite sukrauti tiek metų mylėto, prižiūrėto augintinio krepšelį ir stipriai laikydami savo verkiantį mažametį, išlydėti augintinį. Juk bus ne taip ir sunku paaiškinti vaikui, jog jūsų visų mylimas šunelis, ant kurio parimęs mažasis kaskart miegodavo ir su kuriuo dalindavosi kiekvienu skanesniu kąsneliu, staiga (be priežasties) tapo negeras, piktas ir pavojingas jo gyvybei.
