Vos prasidėjus žiemos sezonui, kai anksti temstant ir gerokai vėliau švintant tamsoje vaikščioti tampa ne taip ir jauku, o keturkojis, žinoma, neprapranda poreikio eiti į lauką, vis aktualesnės tampa vietos, kur galima saugiai pavedžioti savo augintinį. Deja, žvelgiant į bendrą didžiuosiuose Lietuvos miestuose esančių šunims skirtų aikštelių kiekį ir kokybę, keturkojus auginantys asmenys nedvejodami renkasi tamsų parką ar greta esantį mišką.
Pagrindiniai šunų augintojų įvardijami poreikiai – šviesa, tvora ir „normalus „relijefas“. Tačiau tamsiu paros metu daugelį aikštelių galima rasti tik apgraibomis, vartelius uždaryti tik pasitelkus ne mažą fizinę jėgą, o ką jau kalbėti apie privalomo inventoriaus reikalavimus. Įdomiausia tai, kad vargu, ar ši problema esti dėl lėšų trūkumo.
Dauguma šunų augintojų žino, kad Lietuvoje egzistuoja savivaldybių renkama metinė arba mėnesinė rinkliava už augintinio laikymą. Vilniaus mieste naminį gyvūną (tiksliau šunį arba katę) įsigyjęs asmuo turi sumokėti ne tik registracijos mokestį 40 lt, tačiau ir kas mėnesį už augintinio laikymą bute valstybei sumokėti nuo 5 iki 60 lt už šunį bei nuo 2 iki 4 lt už katę. Visa ši rinkliava per menesį siekia apie 17 tūkst. litų ir virš 200 tūkst. litų per metus. Kyla klausimas, kur dingsta dalis šios sumos, savivaldybių atstovų pažadėtos šunų vedžiojimo aikštelių įrengimui ir priežiūrai?
Kol nėra čia, nebus niekur?
Antakalnis – šiuo metu vienas seniausių ir prestižiškiausių Vilniaus rajonų, strategiškai patogi gyvenama vieta su daugybe šalia įsikūrusių įvairių paslaugų įmonių. Tai rajonas, bene kasdien tarpine kelionės stotele tampantis daugeliui vilniečių. Deja, valstybės lėšų keturkojų augintojų gerovei čia taip pat nematyti. Štai pasivaiksčiojimas šalia Daukanto gimnazijos esančioje šunų aikštelėje gali tapti netgi pavojingas ne tik augintinio, bet ir jo šeimininko sveikatai. Nepaisant tvoroje esančių apie 30 cm siekiančių skylių, aikštelė „nusėta“ duobėmis, neva „užpildytomis“ plytomis ir akmenimis.
Šiurpus vaizdas ir visai greta esančiuose Žirmūnuose. Štai šiame rajone išssiruošę pavedžioti savo keturkojį, galite sugaišti ne vieną valandą klajodami ir bergždžiai ieškodami žemėlapyje nurodyto objekto – šunų aikštelės. Deja, anksčiau ar vėliau tenks suvokti, jog apgriuvusi medinė siena Paneryje ir yra tikrasis jūsų kelionės tikslas.
Ką žada įstatymas?
Pagal gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles, aikštelės turi būti aptvertos 1,5 metro aukščio tinkline tvora, prižiūrimos pagal sanitarinius higienos reikalavimus ir teritorijų priežiūros taisykles bei nuolat valomos, o tamsiu paros metu – apšviestos. Deja, daugumai sostinės aikštelių tokie reikalavimai išlieka tik formalumai, nes vienose tvora – per žema, kitose – inventorius sulūžęs, o apie apšvietimą išvis negali būti nė kalbos. Tikriausiai taip „tykiai“ vienas po kito ir išnyks šie žemėlapiuose pažymėti objektai. Na, idėja gal ir aiški, juk jiems skirtas lėšas vistiek rasime kur panaudoti.
