Pačios opiausios ir aktualiausios problemos mūsų pasaulyje dažnai yra tokios skaudžios, amoralios ir net kokčios, kad apie jas kalbėti – pernelyg nepatogu ir sunku. Nieko nuostabaus, kad tokiu atveju pasirenkama lengviausia pozicija – apsimetama, kad nieko tokio nevyksta, o tikrasis blogis, skausmas bei pažeminimas taip ir lieka nepastebėti. Tačiau „dramblys kambario viduryje“ amžinai negali likti nematomas – užtenka vos vienos ar kelių drąsiųjų išpažinčių, kad net ir pačios kraupiausios problemos imtų kilti aikštėn.
Šįkart kalbu konkrečiai apie sensaciją sukėlusią biografinę istoriją – somalietės Waris Dirie knygą „Dykumų gėlė“. Ar gali viena knyga pakeisti pasaulį? Veikiausiai ne, tačiau pasakojimas, kuriame išdėstoma tikra ir žiauri somalietės gyvenimo istorija, išties sukrečia. Waris, būdama dar mergaitė, gimtajame Somalyje išgyvena tikrą moteriškumo katastrofą – lytinių organų apipjaustymą. Nebūtų taip baisu, jeigu tokia invazija į moters kūną būtų pavienis atvejis, tačiau statistika negailestinga - Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra apie 100–140 mln. apipjaustytų moterų ir mergaičių. Moterų apipjaustymas – įprastinė procedūra Afrikoje ir Azijoje. Manoma, kad Egipte, Gvinėjoje ir Somalyje apipjaustymą patyrė net 95 proc. moterų.
Tiesa, net ir patys didžiausi skaičiai tėra sausa statistinė medžiaga. Galima skaičiuoti suluošintas moteris, tačiau veikiausiai neįmanoma suprasti, kokį skausmą, kančią bei pažeminimą jos patyrė. Pažangios Vakarų šalys, šokiruotos tokio brutalaus moteriškumo išniekinimo, suskato reikšti pasipiktinimą ir teikti pagalbą nukentėjusiosioms. Jungtinių Tautų organizacija stojo į sudėtingą kovą ne tik su moters kūno darkymu, bet ir su destruktyviomis tradicijomis, išsilavinimo trūkumu, pagaliau – emocinio jautrumo stoka, kuri stipriai pasireiškia moterų apipjaustymą propaguojančiose šalyse.
Pati sąvoka „moterų apipjaustymas“ mums, europiečiams, gal ir neskamba labai baisiai, nes mes esame įpratę medicinines procedūras sieti su pažangia gydytojų, medikamentinių vaistų, modernių technologijų pagalba. Tačiau tikroji moterų, patyrusių apipjaustymą, patirtis – visiškai kitokia realybė, kurią lydi tik begalinė kančia ir skausmas. Dažnai apipjaustymą patiria dar jaunos mergaitės. Motinos savo dukras išsiveda į dykumą, kur vietinė žinovė dažniausiai vien stiklo šuke ar peiliuku suniokoja mergaitės lytinius organus. Procedūros metu ne tik nenaudojami jokie medikamentai, bet dažniausiai nesilaikoma net elementarios higienos taisyklių. Po apipjaustymo mergina tiesiog „užsiuvama“, jai surišamos kojos ir ji paslepiama nuo aplinkinių akių, kol bent kiek atsigauna. Dažnai apipjaustymo aukos paliekamos beveik be priežiūros kur nors tvarte ar pašiūrėje, kur miršta nuo nukraujavimo, skausmo ar infekcijos. Beje, tos, kurios išgyvena, visą gyvenimą vis tiek lieka apipjaustymo aukomis, nes nuolat kovoja su šios procedūros komplikacijomis bei psichologinėmis problemomis.
Vis dėlto blogiausia yra tai, kad šalys, kuriose atliekama apipjaustymo procedūra, dažnai nemato nieko blogo, jog šitaip darkomas moters kūnas ir psichinė gerovė. Atvirkščiai – apipjaustymas laikomas būtinu, nes tik jo dėka mergina gali išlikti skaisti iki pat vedybų. Moteris po apipjaustymo tiesiog „užsiuvama“, kol po vestuvių sutuoktinis turi, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų - prapjauti savo nuotaką. Manau, apie tokios poros tarpusavio meilę, supratimą ir švelnumą net neverta kalbėti. Vedybinės laimės apipjaustytos moterys niekaip negali patirti – dažnai jos lieka nevaisingomis ir nejaučia jokio seksualinio pasitenkinimo.
Aišku, bepigu mums kalbėti apie svetimą skausmą ar smerkti kitų kraštų papročius. Tai, kas mums yra amoralu ir pasibjaurėtina, kitiems atrodo kasdieniška ir netgi būtina. Viskas priklauso nuo požiūrio, aplinkybių, vertinimo. Kadangi kitus esame įpratę vertinti kritiškiau nei save, dažnai net nesąmoningai galime teisti neteisingai. Kurlink lenkiu? Tikrai jokiu būdu neskatinu užtarinėti moterų apipjaustymo, tačiau norėčiau, kad kiekvienas iš mūsų susimąstytų apie tai, ką patiria mūsų, neva pažangių ir išsilavinusių valstybių moterys.
Antai Lietuvoje nuo 1955 metų lapkričio, kuomet pradėjo veikti iki šiol galiojantis abortus moters noru leidžiantis įstatymas, jau atlikta daugiau nei du milijonai nėštumo nutraukimo operacijų. Manau, abortas iš esmės mažai kuo skiriasi nuo apipjaustymo – juk ir pirmas, ir antras- invazija į moters kūną ir moteriškumą, didesnis ar mažesnis pakenkimas. Tik tiek, kad apipjaustymas dažnai atliekamas neišmanėliškai, be medikų pagalbos, o abortas pažangiose šalyse – profesionali operacija.
Tačiau svarbiausia, kad skiriasi tik priemonės, o esmė išlieka – moters kūnas ir dvasia sužalojami. Ir kai apipjaustymo metu nukenčia tik moteris, aborto metu dar žūsta ir kūdikis. Be to, abortą moteris dažnai renkasi savanoriškai, o apipjaustymą patiriančios mergaitės būna visiškai priklausomos nuo šeimos spaudimo.
Tiek apipjaustymo, tiek abortų šalininkai turi savų argumentų už ir savo tiesas gali įrodinėti remdamiesi tradicijomis, tikėjimu, neva pačios moters, jos būsimo vyro gerove arba -laisve, demokratija, feminizmo judėjimo idėjomis ir taip toliau. Tačiau ir abortą, ir apipjaustymą patyrusios moterys, nesvarbu, kur jos gyvena ir kur procedūra joms buvo atlikta – sterilioje operacinėje ar ant akmens dykumoje, galiausiai lieka vieno likimo vergėmis.
Pagalvokite patys – ar manote, kad apipjaustymo procedūra būtų tinkama, nesmerktina, jei ji būtų atliekama profesionalių medikų ir ligoninėse, su tinkama įranga ir nuskausminamaisiais? Ar svarbu tik procedūros priemonės, bet ne tikslas? Ar mes tikrai norime išlaisvinti ir apsaugoti moteris? O gal tereikia garantuoti tik tinkamą medicininę priežiūrą ir pagalbą apipjaustymą patiriančioms moterims, ir tada ši procedūra mums atrodys visiškai priimtina?
Jokiu būdu nenoriu nieko smerkti ir menkinti, nes tiek apipjaustymas, tiek abortas – už suvokimo ribų išeinančios kategorijos, kurias kiekviena palydi savo skausmu, sielvartu ir kitomis stipriausiomis žmogiškomis emocijomis. Tačiau svarbiausia, kad moterys verkia, kenčia, klysta ir netenka savo savasties tiek mūsų šalyje, tiek ir kitur pasaulyje. Ir jei mes kalbame apie moterų išgyvenimus, tai veikiausiai neturėtume išskirti nė vienos konkrečios moters ir nė vienos kurios nors šalies – skausmas ir brutalumas dažnai reiškiasi įvairiausiais pavidalais, būdais ir priemonėmis.
