Loreta Graužinienė dar tik tapo naująją Seimo pirmininke, o daugelis jau ėmė spėlioti, kokius pokyčius į politinę areną ji atneš. Tačiau gal nereikėtų skubėti užbėgti įvykiams už akių. Mano nuomone, Pirmininkė net savo naujojo darbo starto poziciją užėmė netinkamą. L.Graužinienės kalba, spalio trečiąją pasakyta LR Seime, verčia rimtai suabejoti jos nuostatomis, darbo perspektyvomis ir apskritai politine ateitimi.
Pirmiausia, manau, iš Seimo pirmininkės reikėtų tikėtis aukštos politinės kultūros. Tačiau L.Graužinienės kalba man labiau primena buitinį šnekalą, o ne rimtą, organizuotą politinės retorikos pasisakymą.
Vertinant Pirmininkės šneką lingvistiniame kontekste, pastebiu, kad kalbos priemonės parinktos netinkamai – iškilminga proga, kandidatavimas į aukštą politinį postą ir kitos aplinkybės suponuoja, kad Pirmininkė turėjo vartoti tik švarią, pakilią retoriką, o bet kokie buitinio stiliaus intarpai čia visai netinkami. Tačiau vis dėlto susidaro įspūdis, kad L.Graužinienės kalba taip ir neperžengė kasdienio buitinio lygmens – pasisakymai apie „ūkininko aplankymą naktį“ ar savęs įvardijimas „ne onorava“ skamba kaip prasti pajuokavimai, tinkami būnant nebent artimų draugių kompanijoje.
Svarbu pabrėžti, kad žengiant į aukštą politinį postą reikėtų telktis ties rimtais, strateginiais postulatais, susikurti sektino lyderio įvaizdį, todėl prasto skonio ir stiliaus intarpai čia netinka. Kiekvienas lyderis privalo mokėti parinkti tokį kalbos kodą, kuris bylotų jo erudiciją, išsilavinimą, prestižą, vidinę kultūrą. Vis dėto Graužinienės kalbėjimas, man regis, tik paliudijo ryškią minėtųjų savybių stoką.
Taigi jau supratome, kad L.Graužinienė netinkamai pasirinko, kaip išreikšti savo idėjas, pernelyg suprastino, „subuitino“ savo kalbą. Tačiau manau, kad minėtasis pasisakymas neapsvarstytas ne tik lingvistiniu, bet dar ir socialinio konteksto aspektu. Kitaip sakant, reikėjo atidžiau pagalvoti, kam kalba skirta. Kadangi ji pasakyta LR Seime, tai pirmieji ir aktualiausi jos adresatai – Seimo nariai. Dėl to L.Graužinienė turėjo suprasti, kad jos tikslas – susikurti tinkamą įvaizdį, reprezentuoti save, pristatyti save kaip asmenybę, kuria norėtųsi tikėti, ja sekti ir, esant reikalui, paklusti. Bet ir šis tikslas nebuvo pasiektas. L.Graužinienės pasisakymo metu kai kurie seimūnai juokėsi, replikavo, todėl galima teigti, kad Pirmininkė nevaldė savo klausytojų, nesusikūrė rimto įvaizdžio. Bet juk koks tada esi autoritetas, jei tavęs net nesiklauso?
Iš esmės L.Graužinenės kalba buvo skirta savireprezentacijai arba savęs pristatymui. Tačiau kokį Pirmininkės portretą iš jos kalbos susikūrėme? Jau dabar iš L.Graužinienės juokiamasi, ji karikatūriškai pašiepiama, spaudoje daugybė straipsnių su antraštėmis „Seimo pirmininkės kalbos perliukai“.
Gaila, tačiau kai Seimo įvaizdis jau ir taip niekinis, tai kam reikalinga dar ir daugelio ironizuojama Pirmininkė? Akivaizdu, kad L.Graužinienės kalba lėmė labai nekokybišką jos komunikaciją tiek su Seimo nariais, tiek su visuomene.
