Kiekvienas iš mūsų mokame mokesčius, iš kurių finansuojamos viešosios paslaugos piliečiams. Toks yra mūsų visų kaip bendruomenės susitarimas. Tik bėda ta, kad tie viešieji finansai dažnai keliauja ne ten, kur reikėtų, o kai pamėginama apie tai garsiai kalbėti, iš visų pakampių kyla nepasitenkinimas tų, kurie iš tų viešųjų finansų gyveno kaip inkstai taukuose, kūrė savo gerbūvį ir dar sugeba kelti pretenzijas tiems, kurie parodo, kad karalius nuogas.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) kažkas iki šiol šildėsi rankas, tikriausiai niekas nesiginčys. Nebent tie, kurie, kaip sakė sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, yra peržengę bet kokias padorumo ribas ir kuriems viešieji pinigai tapo gyvenimo tikslu, o ne gyvenimo pašaukimu, kaip turėtų būti tikram daktarui. Deja, bet privati medicina jau daugelį metų dirba lyg iškreiptų veidrodžių karalystėje. Žodis „korupcija“ čia dažnai yra pakeistas diplomatiškiau skambančiu žodžiu „verslas“, „plėtra“. Ar privati medicina iš tiesų tik gydo pacientą, ar vis dėlto daugiau rūpinasi tik jo pinigine, tai yra kaip įmanoma daugiau atsiriekti PSDF pyrago?
Mano nuomone, pastarasis tikslas kai kurioms privačioms klinikoms tapo svarbiausiu tikslu ir vertybe.Šį teiginį tikrumo dėlei, be abejo, reikia pagrįsti bent kokiais faktais. Tiesą sakant pašiurpau, kai sužinojau, jog vien atliekant magnetinio rezonanso tyrimus, privačios klinikos jų atlieka kone kelis kartus daugiau, nei valstybės ir savivaldybių įsteigtos gydymo įstaigos. Ministro žodžiai, kad „Medea“ grupė per metus atlieka apie 21 000 magnetinio rezonanso tomografijų, kai didžiosios gydymo įstaigos tokių tomografijų atlieka keliskart mažiau, kelia didelį rūpestį. Pirmiausia, žinoma, dėl neracionalaus PSDF lėšų panaudojimo.
Ar tikrai visi šie vieni bangiausių tyrimų buvo reikalingi? Jei už paprasto magnetinio rezonanso nuotrauką apmokami 358 litai, o su angiografija – 592 litai, galima tik nutuokti, kokiais srauniais ir plačiais upeliais PSDF lėšos plaukia į akcininkų kišenes. 2011 m. iš PSDF lėšų apmokamų ambulatorinių ir stacionarinių magnetinio rezonanso tomografijos bei angiografijos paslaugų Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atlikta tik apie 4700, kai Panevėžyje veikiančioje UAB „Panevėžio BMR diagnostika“ – 8113 arba beveik dvigubai daugiau. tai kur aitvarai, sunešę milionus į „gydytojais“ besiskelbiančiųjų asmenų kišenes, o tikrieji medikai, sunkiai dirbantys savo darbą valstybės ar savivaldybių gydymo įstaigose taupo, neleidžia sau prabangos švaistyti PSDF pinigus į kairę ir į dešinę. Juk priešingu atveju tokios ligoninės greitai būtų apkaltintos mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu.
Vien todėl tokiose gydymo įstaigose tyrimai atliekami tik tada, kai reikia, o ne tada, kada norisi. Tačiau kartu negalima nesutikti ir su kita V. Andriukaičio nuomone, kai valstybinėse ligoninėse įsitaisę medikai-privatininkai, dirbantys per du darbus – valstybei ir privatininkui. Tai jie išrašo siuntimus pacientui į privačias klinikas, kur, kaip jau sakiau, tyrimai atliekami ne pagal poreikį ligoniui, o pagal Mėnulio kalendorių, kai akcininkui mėnesio pabaigoje labiausiai rūpi tik galutinis balansas. Šie medikai-privatininkai dirba iš peties privačioms struktūroms. Kitas puikus pavyzdys, kaip maksimaliai išmelžti PSDF biudžeto lėšas, yra viešieji pirkimai.
Įsivaizduokite situaciją. Vyksta derybos dėl tam tikros medicininės aparatūros pirkimo galutinės kainos su tiekėju A ir tiekėju B. Priešais tiekėją B įsitaisę penki viešųjų pirkimų komisijos nariai. Jie, sužinoję tiekėjo A siūlomą kainą, klausia tiekėjo B, už kokią sumą jis pasirengęs parduoti savo stebuklingą aparatą valstybinei ligoninei. Tiekėjas B kainą mažina tol, kol medikas-privatininkas padeda užrašų knygutę nuo savo kelių ant stalo. Tai ženklas, kad tiekėjo B kaina yra šiek tiek mažesnė už tiekėjo A pasiūlytą kainą. Toks medikas-privatininkas, žinoma, gali ir tiesiog sukryžiuoti kojas arba pasikasyti smakrą.
Čia jau pagal konkretų susitarimą, nes esmė vis tiek nepasikeis. Tuomet medikas-privatininkas tuo pačiu metu gauna ne tik algą ligoninėje ir privačioje klinikoje, bet dar ir iš privačios klinikos savininko gauna „priedą“ už gerą darbą jo antrinei įmonei, tiekiančiai aparatūrą ligoninėms. Argi blogas verslo planas? Ir tokių verslo planų, planelių ir planelyčių visoje šalyje net ne šimtai, o tūkstančiai. Štai kodėl ministrą V. Andriukaitį mėgina papjauti kai kurie privatininkai. Džiaugiuosi, kad bent jau kol kas Lietuvos socialdemokratai ir kiti valdančiojoje koalicijoje dirbantys politikai suvokia realią įvykių seką, todėl įsiklauso į ministro, o ne į populistų argumentus. Korupcija būna ne tik valdžios institucijose, bet ir privačiame sektoriuje. Tik ji ten dažnai vadinama verslu, todėl didelio skirtumo neįžvelgiu.
Vien todėl V. Andriukaitį palaikau šioje kovoje. Ir tikiu, kad jis kovoja ne su vėjo malūnais, o su labai konkrečiomis piktžaizdėmis, kurios štai jau daugiau kaip dešimt metų kankina mūsų brangią Lietuvą.
