Pastaruoju metu visur mirga pasisakymai, kuriuose stebimasi, jog to dar Lietuvoje nebuvo – žmogus buvo atleistas iš darbo dėl pasisakymo apie darbdavį, kurio sprendimą smerkė nemaža dalis interneto lankytojų.
Žurnalistė Virginija Maksvytytė socialiniame tinklapyje „Facebook“ rašė: „Va per tokius „debilus“ kaip Kęstas (Kęstutis Pūkas – aut.) susirenka dar „debiliškesnė“ pensininkų gauja praplautomis smegenimis (...)“.
Kai tik K. Pūkas sužinojo apie savo pavaldinės poelgį, ją atleido iš darbo ir pradėjo svarstyti ar kreiptis į teismą, siekiant apginti savo garbę ir orumą. Tačiau toks poelgis ir ketinimas iš karto buvo pasmerktas dalies interneto lankytojų, kurie vertindami šią situaciją, sakė, jog V. Maksvytytė turi teisę į žodžio ir minties laisvę.
O vis dėl to, kaip yra iš tikrųjų su ta teise į žodžio ir minties laisvę? Pasistengsiu atsakyti kuo paprasčiau.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau to paties straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata: laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžiama riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamos tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.
Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsniai kaip tik ir numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas asmens garbei ir orumui.
Taigi, V. Maksvytytė naudodamasi savo teisėmis ir laisvėmis, reikšdama „nuomonę“ apie savo darbdavį K. Pūką ir pensininkus, neturėjo teisės pažeisti jų teisių ir laisvių, todėl laikytina, kad dalies interneto lankytojų smerkimas dėl K. Pūko poelgio ir ketinimų, yra nepagrįstas.
Pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas.
Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.
Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.
Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam LR BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias. Tuo tarpu pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punktą, žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ir ji, turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 punktas).
Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų apribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas (2001-07-12 sprendimas byloje Feldek prieš Slovakiją).
2012-04-17 Vilniaus apygardos teismas viešai išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1A-392-318/2012, kurioje kaltinamoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė trečiam asmeniui pranešė apie savo buvusios darbuotojos tariamą nestabilią psichinę būklę. Teismas pripažino, jog viešas asmuo G. Jevgrafovienė padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, skirdamas trijų mėnesių laisvės apribojimą bei atlyginti nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą.
Žodis „debilas“ suprantamas kaip žmogus turintis protinę negalią. Tad net nėra abejonių, jeigu vyktų teisminis procesas, V. Maksvytytė teismui neįrodytų, jog jos darbdavys K. Pūkas yra „debilas“, kuris galėtų pasinaudoti teise – nekaltumo prezumpcija, t.y. šiuo atveju, jam nereikėtų teikti teismui įrodymų, įrodinėjant, jog jis nėra „debilas“, nes
kaltinamoji turėtų įrodyti savo žodžio pagrįstumą. Todėl yra pagrindo teigti, jog V. Maksvytytė paskleidė apie K. Pūką tikrovės neatitinkančią informaciją (pateikė žinią), galinčią paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tuo padarydama nusikalstamą veiką numatytą LR BK 154 straipsnio 1 dalyje.
Pabaigai noriu pastebėti, kad V. Maksvytytė savo pasisakymais apšmeižė ne tik savo darbdavį, bet ir pensininkus, juos pavadindama “debilų gauja”: „(...) susirenka dar debiliškesnė pensininkų gauja (...)“. Žodis „gauja“ tapatina su nusikalstama veika besiverčiančių asmenų būriu ar grupuote.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visi turime asmens saviraiškos laisvę ir teisę skleisti informaciją, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti kiekvieno asmens sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Betgi, reikėtų atkreipti ir į tai, kad nuomonės reiškimo tikslas turi būti pateikti mintis, išdėstant argumentus, bet ne siekti įžeisti ar apšmeižti. Žmogus yra protinga asmenybė, kuri geba tobulėti, todėl tikimasi, kad vis
mažiau teismuose bus nagrinėjamos bylos dėl garbės ir orumo įžeidimo.
