Net nežinau, nuo ko pradėti, problemų tiek daug, kad baigiu pati pasimesti esamuose sunkumuose, tiesiog papasakosiu, nuo ko viskas prasidėjo arba kaip aš įsivaizduoju, kas buvo pirmos mūsų bėdų priežastys.
Hiperaktyvus vaikas
Auginu hiperaktyvų vaiką, kurio protinė ir socialinė raida šiek tiek vėluoja. Visos bėdos prasidėjo nuo to, kad vaikas buvo „priverstas“ pagal įstatymus eiti į mokyklą, jei tais metais jam sueina 7 metai. Tai yra, mano nuomone, didžiausia nesąmonė iš visų įmanomų nesąmonių. Visi vaikai sudedami į lentynėles kaip turi jausti, elgtis, mąstyti tam tikro amžiaus. O jis ne toks kaip visi standartiniai vaikai.
Jis gimęs lapkričio pabaigoje, taigi turėjo į mokyklą pradėti eiti net nesulaukęs tų 7 metų, nors buvo visiškai vaikiškas, nesubrendęs mokyklai ir nepasiruošęs tos mokyklos priimti. Taigi tuo metu, kai kiti vaikai ėjo į mokyklą su noru, jis ėjo į mokyklą kaip į lažą už kažkokias nuodėmes. Pamokų metu išsitraukdavo iš kuprinės slapta atsineštą mašinėlę ir pasidėjęs ant stalo žaisdavo.
Mokytoja, suprantama, tą mašinėlę atimdavo, liepdavo klausyti pamokos, bet jis ramiai sėdėti ir klausyti to, ko nesupranta, negalėdavo, nes išsėdėti vienoje vietoje keturias valandas hiperaktyviam vaikui yra misija neįmanoma, o svarbiausia, kad mokykloje jis nieko nesuprato – ko iš jo nori. Nei tos raidės, nei tie skaičai jam buvo visai neįdomūs. Jis apsiverkdavo ir grįžęs namo nuolat verkdavo: „Nekenčiu mokyklos, daugiau neisiu“. Ir aš verkdavau kartu su juo. Tai buvo nuo pat pirmos klasės.
Iš laimingo, linksmo vaiko jis tapo nelaimingu, depresuotu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – šlapinimusi į lovą, nagų kramtymu, nosies krapštymu ir kitais nevalingais judesiais, kurių iki tol nebūdavo. Vaikas mokyklos tiesiog nepakentė – mokymosi tempai buvo tiesiog nepakeliami. Sėdėdavome po 4 valandas pirmoje klasėje prie pamokų, nors jų kaip ir oficialiai būdavo neužduodama. Tiesiog todėl, kad jis kažkaip išmoktų rašyti ar skaičiuoti. Jis tam nebuvo subrendęs, nebuvo pasiruošęs.
Švietimo sistemos spragos
Bet ar yra išeitis? Neleisti vaiko į mokyklą, kad prisistatytų mūsų geradariai švietimo atstovai ir atimtų vaiką ar išrašytų baudą, kad vaikas dėl motinos aplaidumo neina į mokyklą, suėjus 7 metams. Tai pirmoji blogybė, kurią matau švietimo sistemoje ir nuo kurios prasidėjo visos mūsų „alergijos“ ir neapykantos mokyklai ir visai švietimo sistemai. Tiesa, buvo viena galimybė, bet apie ją sužinojau tik po laiko – kad galima susitarti su psichiatru, jog jis išrašytų pažymą, kad vaikas kažkoks laikinai nenormalus. Tada būčiau jį išgelbėjus nuo mokyklos. Galėjau vardan vaiko ir išsimaldauti tos pažymos iš psichiatro, bet sužinojau, gaila, per vėlai. Bet kodėl nepalikti bent poros metų paklaidą? Kas pasikeis, jei vaikas pradės eiti į mokyklą nuo 6, 7, 8, 9 metų? Niekas niekam nepasikeis, bet tie vieneri ar keli metai lems tai, kad vaikams ir jų tėvams nebus sugriauti gyvenimai, ištampyti nervai.
Aš nuo pat pirmos klasės iki pat dabar dirbu antru etatu – mokytoja, nes dirbu su savo vaiku. Kasdien ir savaitgaliais taip pat, kad vaikas pernelyg neatitrūktų nuo to beprotiškai bėgančio traukinio ir tų siaubingų tempų į niekur. Ne visi vaikai vienodai bręsta, vienodai auga, vienodai mąsto, vienodai susikaupia, negalima visų brukti į kažkokius amžiaus rėmus. Tegu ateina jų laikas, kai jie sąmoningai norės mokytis, bus subrendę priimti siūlomą informaciją. Ir ta problema ne tik dėl to, kad mokslai tampa neįkandami nesubrendusiam vaikui, bet iškyla ir kitos – socialinės problemos. Vaikas tampa balta varna, patyčių objektu, atstumtu ir vienišu, niekam neįdomiu ir nereikalingu klasėje. Jis yra vaikiškesnis už kitus. Taip sakė ne viena mokytoja, todėl jo vaikiškas ir kitų vaikų akimis neadekvatus elgesys sukelia kitiems juoką, patyčias. O iš vaiko pusės atsiranda pyktis, nuoskauda, jis stengiasi užsidaryti savo kiaute ir nuo visų atsiriboti.
Sūnus neturi nei vieno draugo klasėje, nes jų požiūriai į viską jau skiriasi, jie tiesiog neranda bendros kalbos. Gyvenime jis turi draugų, bet tie draugai yra metais ar dviem už jį jaunesni. Tai dar vienas įrodymas, kad septynmetis nelygus septynmečiui pagal savo brandą. Dar viena problema – dalykų profiliavimas. Ar gali vaikas, kuris dar tebežaidžia su šautuvėliais, nuspręsti, kuo jis bus užaugęs? Tas pats vaikas, kuris bėga paskui mokymosi krūvių traukinį ir yra dar ir šiaip nesubrendęs pagal savo klasiokų lygį, jau yra verčiamas apsispręsti, kuo jis bus. Jis prie tokių minčių galbūt priaugs dar tik po 2 ar 3 metų. Ir vėlgi visi vaikai sukišami į visiems vienodus amžiaus cenzus. Taigi ši problema mano nuomone Lietuvoje yra labai opi – tau primetama, koks tu turėtum būti nustatytu laiku, o jei tu iškrenti iš bendrų standartų ir esi kitoks, tu esi praktiškai pasmerktas.
Dabartinių mokymo programų tikslinė auditorija – tik gabūs vaikai
Antra problema, apie kurią negaliu tylėti – mokymo programų tikslinė auditorija ir tempai. Dabartinių mokymo programų tikslinė auditorija yra gabūs ir labai gabūs vaikai. Jiems sukurti vadovėliai, jiems skirta ir visa švietimo sistema. Mokykla dabar neišmoko – ji konsultuoja, o jei tu nesuvirškini informacijos greitai, nes nesi toks gabus, esi lėtesnis, ar per mažas pradėjai eiti į mokyklą (nesubrendęs) ir jei nesuspėji su tais dideliais programų tempais, tuomet tu esi pasmerktas, nes mokykla dabar nenukreipta tam, kad išmokytų visų sugebėjimų vaikus, o orientuojasi tik į tuos gabiuosius.
Daugeliu atvejų mokytojai nežino, kaip kitaip mokyti, nes jiems supančiotos rankos – jie turi per labai trumpą laiką išdėstyti nurodytą programą perpildytoms klasėms – 32 mokiniams. Tai mokinio krepšelio rezultatas. Ar gali mokytojas visiems skirti pakankamai dėmesio – ir išmokyti, ir pabendrauti, kažkokių dvasinių vertybių įnešti? Labai nedaug mokytojų tai sugeba, galbūt tie, kurie nėra vejami greito tempo, pvz. fizinio mokytojai, dailės ir kt. panašių dalykų. Taigi mokytojas išdėsto pamoką, ją suvirškina gabūs ir labai gabūs vaikai, o kiti lieka vargti namuose su tėvais, korepetitoriais po pamokų, vargsta ilgas valandas, nes nesugeba su programų tempais, nepavyksta tokio didelio informacijos srauto įsisavinti. Jie perdega, suserga nervų ligomis ir depresijomis, kiti žudosi, kurie dar ištveria, tai perkaitusiom galvom „iškala“, o kitą dieną galvoje jau nebelieka nieko. Ir aš vargstu su savo vaiku ir mokytojus samdau.
Ar yra tokio mokymosi ir tokių tempų prasmė? Nuo tempo nukenčia mokymo kokybė ir vaiko psichinė būklė. Ir aš suvokiu, kad tai daugelio priežasčių sisteminė pasekmė – tiek, kad per mažas turėjo eiti į mokyklą, tiek kad yra hiperaktyvus ir sunkiai įsisavina informaciją, tiek kad tempai per dideli. Tiesiog jaučiu, kad esame sistemos įkaitai, ne kažin ką galim šiuo metu greitai pakeisti ir mokomės be jokios naudos. Nežinau, kaip galėčiau vaiką priversti domėtis pamoka ir joje dirbti, kaip galėčiau priversti jį sėdėti vienoje vietoje ir nekrutėti, nesiblaškyti, arba kaip galėčiau priversti jį susikaupti? Jis nesusikaupia kontrolinių metu, o kai jau pagaliau susikoncentruoja, būna praėję pusė laiko, taigi nespėja atlikti užduočių ir gauna tris. O mokėmės prieš kontrolinį ilgas valandas.
Kur surasti pagalbos?
Ir nuleidžiam abu rankas, jis apsiverkia, pergyvena, kad sugaišo visą įmanomą savo laiką, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Išvadina save nevykėliu ir puola į depresiją. Bandžiau kalbėtis ir su mokyklos psichologe, kaip pakelti jam tą mokymosi motyvaciją ir savivertę, išmokyti save valdyti, bet dar neatradom, kas veiktų. Sistemos kol kas pakeisti negalim, bet gal yra kokių neišbandytų būdų, kaip padėti vaikui esamoje situacijoje.
Kai mes mokomės, jis ir prasiblaško, prasivarto, prakruta, traukiu klausimą po klausimo, bandau retkarčiais ir pajuokauti, prižadu ir kad gaus pažaisti kompiuteriu, kad tik jis atliktų dar vieną užduotėlę, kol daugmaž pereinam tą temą, tai užtrunka valandų valandas, o įsivaizduokite pamokų būna ir šešios, kurioms reikia ruoštis. Noro mokytis jis visiškai neturi. Nemato prasmės. Juk mokėmės ir mokėmės prieš tai, o atėjo kontrolinis ir jis gavo tris. Mūsų mokymosi pabaigoje vaikas jau būna toks pervargęs, kad jam alergiją kelia viskas, kas susiję su mokslais. Ir man taip pat. Ir sukamės tame uždarame rate.
Kitas dalykas – vaikas iki tiek išsiblaškęs, kad kol perskaito užduotį iki galo, jis pamiršta, kas buvo rašoma pradžioje ir iš viso nebesupranta, ko iš jo buvo norima, arba atlieka tik dalį užduoties kontrolinio metu ir vėl gauna prastą pažymį. Pabaigti užduočių, ko nespėjo, vaikams neleidžiama – viskas daroma laikui, taigi jis turi sugebėt susikaupti, kad suspėtų su visais atlikti užduotis. Dabar tik 6 klasė, man baisu, kas bus toliau. Programos nuolat sunkėja sulig kiekvienais metais, krūviai didėja, jis dabar vos tempia, mokosi trejetais, penketais. Jam nesiseka dauguma dalykų, baisu pagalvoti, kas bus kitose klasėse. Jei taip ir toliau, jis liks antrais metais toje pačioje klasėje ir bus visiškai psichologiškai sužlugdytas.
Bet ieškom, kas galėtų patarti, kaip moko savo vaikus, kaip padeda jiems sukoncentruoti dėmesį. Galbūt yra kažkokių pratimų, kad vaikas išmoktų sukaupti dėmesį, kada jam to prireikia, ir save valdyti, kad galėtų tai pritaikyti ir mokantis namuose, ir atliekant užduotis mokykloje? Galbūt yra būdų, kad vaikas galėtų atsiriboti nuo trukdžių, greitai susikoncentruoti ir greičiau atliktų užduotis?
Jūratė Mišeikienė
Turite panašių bėdų ir norite pasidalinti? Savo istorijas kelkite čia arba siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt.
