Degalų kainos Lietuvoje yra skaudi tema. Daugybė žmonių kasdien naudojasi automobiliais, nes alternatyvos praktiškai nėra. Viešasis transportas važiuoja per retai, mikroautobusų kainos - per didėlės. Lietuvoje tūkstančiui žmonių tenka 508 automobiliai, tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje - 460, Prancūzijoje - 496, todėl kuro kainų didėjimai paliečia ženklią Lietuvos dalį. Pigaus kuro, ko gero, kiekvienas norėtų, tačiau ar visi suprantame, iš kur tas „pigus" kuras atsiranda?
Didžiausia bėda, jog žmonės galvoja, kad kuras privalo kainuoti tiek pat, kiek žmonės uždirba toje šalyje. Suprantama, kai benzinas kainuoja 5 Lt, panašiai kiek ir kitose Vakarų valstybėse, o šalia esančioje Baltarusijoje - 2,08 lito, natūralu, kad kyla įvairūs klausimai ir bandoma ieškoti kaltų.
Tačiau viskas yra šiek tiek sudėtingiau. Benzinas arba žaliavinė nafta (iš kurios perdirbamas benzinas ir kitas kuras) yra tokia prekė, kurią gali pardavinėti ne kiekviena šalis. Būtent dėl to žaliavinė nafta yra importuojama. Manymas, jog eksportuotojai parduos prekę pigiau vien dėl to, jog šalis neturtinga, yra savęs apgaudinėjimas.
Tai primena man internete pasirodžiusį straipsnį „Lietuvoje brangus benzinas? Nuvažiuokite į Norvegiją...", kuriame visi ekonomiškai neraštingi žmonės sugretino pajamas ir benzino kainas kaip nuo vienas kito priklausomus veiksnius. Juk nuėję į parduotuvę pirkti televizoriaus, nepradėsite skųstis, kad jis santykinai pagal pajamas kainuoja daugiau nei vidutiniam europiečiui.
Statistika rodo, jog Lietuva žaliavinę naftą perka pigiau arba tiek pat, kiek ir ES vidurkis. Verta paminėti ir tai, kad perdirbimo ir transportavimo išlaidos irgi yra per vidurį, palyginus su kitomis ES šalimis. Net 30 proc. galutinės benzino kainos sudarantis akcizas, kad ir kaip skaudu būtų pripažinti, nėra pats didžiausias Europoje. (Duomenys.)
Žinoma, kai vartotojas turi galimybę nusipirkti prekę pigiau, jis nedvejodamas taip ir padarys. Tačiau reikia suprasti, kodėl kaimyninėse šalyse (Baltarusija, Rusija) benzinas yra pigesnis ir kaip kainų konkuravimas būtų žalingas Lietuvos valstybei.
Visų pirma, Baltarusijos „ekonominis stebuklas" laikėsi dėl pigių žaliavų iš Rusijos (svarbu žinoti, kad ES žaliavinę naftą smarkiai importuoja iš Rusijos, tačiau jau už rinkos kainą) ir draugiškų šalių kaip Venezuelos pagalbos. Puikiai galėjome įsitikinti Baltarusijos priklausomybe nuo Rusijos, kuomet pakilus naftos kainoms, Baltarusijos ekonomika patyrė milžinišką nuopuolį.
Kadangi kuro tiekimas yra valstybės rankose, jis yra stipriai subsidijuojamas ir pardavinėjamas už mažą kainą. Garsus ekonomistas Miltonas Friedmanas yra pasakęs, jog nėra „nemokamų pietų". Valstybė negali teikti paslaugų niekieno sąskaita. Vienaip ar kitaip už paslaugas reikės sumokėti. Paprastai tariant, Baltarusijoje vietoj investavimo į švietimą, sveikatos ar socialinę apsaugą, investicijos keliauja į kurą ir dirbtinai palaikomos mažos kainos.
Net jei Lietuvoje ir būtų nuspręsta „konkuruoti" su kainomis, panaikinus akcizą ir PVM mokestį benzinui, kaina būtų 2.6 Lt už litrą. Tai sumažintų šešėlinę kuro rinką, tačiau kieno sąskaita?
Naivu tikėtis, kad atsisakius akcizo ir PVM mokesčio kurui, valstybė rastų finansinių išteklių užlopyti biudžeto skyles, nesumažinus finansavimo kitoms sritims. Atsisakydami vienų mokesčių, tikėtina, kad viską teks kompensuoti kitais. Nors kuras ir kainuotų mažiau euro, kiekvienas sumokėtume „nematomą kainą" per mokesčius.
Taigi, kuras yra opi Lietuvos problema, kurią puikiai išnaudoja įvairūs populistai, kalbantys apie pigų kurą sumažinus mokesčius. Pastebima tendencija, kad vis daugiau žmonių pradeda tikėti ir manyti, kad nuo „pigaus kuro rojaus" juos skiria piktoji valstybė su savo mokesčiais. Vienintelis dalykas ko žmonės gali reikalauti - efektyvios kuro rinkos reguliavimo. Tik taip kuro kainos bus teisingos ir objektyvios.
