Stebint universitetų ir kolegijų peštynes dėl kiekvieno mielo ar nemielo studento – kyla natūralus klausimas, kokiomis priemonėmis šis žaidimas vyksta ir kas čia tikrasis laimėtojas: Alma Mater, pagriebusi net ir paskutinį klasės autsaiderį, ar jau nebesišypsantis aukštosios absolventas, tipenantis į Darbo biržą? Kas tada bus kaltas – Lietuva, švietimo sistema, ekonominė krizė? Galbūt mylimi tėveliai, saugoję savo gležnąsias atžalas nuo rimtų mokslų mokykloje (kam ta fizika, juk milijonas uždirbamas tiesiog būnant mistiniu verslininku?!), o gal apkaltinkime mokyklą, nesugebėjusią išlavinti kritinio mąstymo...?
Na, tvarkoj, netraukia vaiko technologijos ar medicina – bet renkantis specialybę svarbu ne tik kokią, bet ir – kur. Lietuvoje tiek aukštųjų, kad net ir beviltiškasis klasės Jonukas (Marytė ar bet kuris kitas iš tų, kuris „labai gabus, bet truputį tingi, todėl ir, vargšas, neišlaikė egzamino“) – ras sau vietą ir netikėtai atsiskleis kaip kurso pirmūnas kokiame penkioliktame Lietuvos universitete. Kitaip sakant – geriausias iš blogiausių.
Kas geriau – būti pirmu savo kaime, ar paskutiniu mieste? O ką daryti, jei net ir mieste ne vienas siūlo tau suteikti neįkainojamą išsilavinimą – startą į garantuotą karjerą (tikiuosi, nereikia papildomai argumentuoti, kad išsilavinimas, o ne diplomas ir ne vien asmeninės savybės svarbu). Štai čia praverstų elementarios morfologijos žinios – siūlo ir siūlosi. Skiriasi dvi raidės – tik sangrąžinė dalelytė -si-, tačiau renkantis Alma Mater tai gali būti pirmas signalas suklusti. Jokio sąmokslo teorijų neprikursiu, tik konstatuosiu, jog aukštosios žaidžia laisvosios rinkos sąlygose ir naudoja elementarius reklamos bei viešųjų ryšių metodus.
Vienos siūlosi – perka reklamą didelio tiražo žurnaluose, laikraščiuose, internetinėje spaudoje; „meta“ pinigus į rožinius stendus, išsidėsčiusius šalia pagrindinių miesto sankryžų; pristatymus rengia MTV stiliumi ir privalumais pateikia tai, kas ir taip yra elementaru kiekviename universitete. O kitos aukštosios – ramiai sau dirba... Jos siūlo: rinkoje paklausias (o ne įmantrias) specialybes, vis jaunėjantį ir tarptautinį „svorį“ turintį akademinį personalą, praktikos garantiją didžiausiose šalies įmonėse, geras sąlygas renovuotuose bendrabučiuose bei galimybę sportuoti ir/arba dalyvauti kultūrinėje veikloje ir pan.
Nebūtų tokio straipsnio, jei siūloma (ar besisiūlanti) paslauga būtų medžių genėjimas ar plaukų kirpimas – tuomet tegul laimi tas, kas garsiau rėkia ir ryškesnį skelbimą į internetą įdeda. Tačiau kalbame apie išsilavinimą ir su tuo susijusią būsimą bedarbių gvardiją, emigraciją ir sočius būsimus vaikus. Taip norėtųsi rašyti, kad geras išsilavinimas užtikrina karjeros perspektyvas, o aukštoji – realiai padeda studentui įgyti verslumo pagrindus, startuoti su savo komercinėmis idėjomis arba tiesiog susitikti su būsimu darbdaviu. Tad kyla klausimas – ką daryti, kad 17–18 metų vaikas (ar tėvelis, dažnai saugantis savo atžalą nuo užsisėdusių mokytojų/dėstytojų) – pasirinktų ne tik gražiai aprašytą (tebūnie – išsvajotą) specialybę, bet pamąstytų plačiau apie visus aukštosios privalumus. O tada – belieka palinkėti būti budriu ir gerai paanalizuoti „etiketes“, nes užsidirbti ant duonos tenka pačiam ir supranti, kad savo laiku išsilavinimo galimybę pirkai pagal viršelį, o ne pagal turinį.
Gal aš ir grubiai, tačiau savo darbą padariau – dabar tavo eilė, mielas mokyklos absolvente ar tėveli, pagooglinti ir kritiškai įvertinti brukamą neaiškios spalvos pažadėtąjį rojų.
Aš manau taip: išsilavinimą aukštoji turi garantuoti, o ne parduoti. Sėkmingo pasirinkimo!
123rf.com nuotr.
