Italų restorano vadovas Roberto Febbrari: „Būtų juokinga, jei pradėčiau diskutuoti su lietuviais, kaip geriau paruošti cepelinus“

Išvykstančiųjų iš Lietuvos skaičius vis dar sparčiai didėja, apsidairykime aplink – beveik nebeliko šeimų, kurių emigracija nebūtų palietusi. O kas ryžtasi atvykti į Lietuvą ir kurti savo ateitį mūsų šalyje? Italas Roberto Febbrari jau aštuonerius metus Lietuvoje vadovauja itališkam restoranui „Fiorentino“, kurį pats ir sukūrė. Trumpame pokalbyje – apie verslą ir laimę.

-    Kodėl atvykote  į Lietuvą ir pradėjote verslą čia?

- Tai įvyko visiškai atsitiktinai. Mane pakvietė vienas giminaitis, kuris tuo metu čia dirbo. Vilnius patiko man nuo pradžių, nes tai gražus miestas. Palyginus su didžiaisiais miestais jis nėra toks chaotiškas, netriukšmingas. O ir patys žmonės, atrodo, žiūri į gyvenimą paprasčiau. Pavyzdžiui, regione, iš kur aš esu  kilęs, visi visą laiką skuba, o Vilniuje to nejaučiu. Taip pat manau, kad šis miestas turi kažką magiško, ypatingai tada, kai tu leidiesi siauromis Vilniaus gatvelėmis, o viskas aplinkui balta ir ši šviesa atsispindi visur, visokiausiais pavidalais.

-    Su kokiomis problemomis susidūrėte atidarydamas restoraną? O gal viskas buvo labai paprasta?

-    Pirmas dalykas – surasti tinkamą vietą, o tada išmokti susitarti su žmonėmis kitoje aplinkoje. Aš meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo paprasta. Bet toks gyvenimas – kad ir ką bedarytum visada turi išmokti ko nors naujo. Arba pasieki savo tikslą, arba ne.

-    Jūsų restoranas yra visiškai itališkas. Jame nėra jokių patiekalų iš kitų šalių, taip pat lietuviškų tradicijų. Kodėl?

-    Na, būtų juokinga jei pradėčiau diskutuoti su lietuviais kaip reikėtų geriau paruošti cepelinus arba pradėčiau aiškinti, kad gaminu kinų maistą, taip kaip tai daro patys kinai, nors ir girdėjau, kad kai kas tai daro, bet... Man tai šiek tiek ir principo reikalas. Manau, tegul visi daro tai, ką jie žino ir moka geriausiai. Ir, galiausiai, esu kilęs iš šalies, kurioje aistra maistui ir vynui siekia Romos imperijos laikus!

-    Ką Jūs manote apie Lietuvos kultūrą? Kaip Jūs čia jaučiatės?

-    Man lietuviai patinka, nes jie yra tikslesni nei italai. O taip pat žmonės nekalba per daug, ypatingai tada, kai tam nėra reikalo. Mane stebina, kad lietuviai turi tokį aistringą charakterį, ko nesitiki iš šiaurės krašto.

Kartais nėra taip lengva suprasti kitos šalies kultūrą. Tačiau kai pradedi gilintis į priežastis vienokio ar kitokio elgesio, kurios dažniausiai visuose visuomenėse yra tos pačios, tada viskas tampa aišku ir suprantama.

-    Vasarą restoranas atveria ir duris į kiemą. Mums jis gerai žinomas kaip Alumnato kiemas...

-    Jis puikus! Manau, tai absoliučiai geriausia vieta italų restoranui. Kiek žinau, ten kažkada buvo seminarija. Iš tiesų, stilius šio pastato yra būdingais visiems religinio pobūdžio pastatams, kurių pilna visoje Italijoje... Turbūt dėl to italai taip dažnai čia atvyksta nusifotografuoti, o ši vieta priklauso ir Vilniaus Italų kultūros institutui.

-    Vestuvės jūsų restorane yra labai populiarios. Ką jūs galėtumėte patarti žmonėms, kurie ieško geriausios vietos savo vestuvėms? Ką galite jiems pasiūlyti?

-    Taip. Beveik visi vasaros savaitgaliai yra užsakyti, dažniausiai dar metus prieš. Dauguma – žmonės, kurie prieš tai dalyvavo čia vykusiose draugų ar giminaičių vestuvėse.

Jeigu Jūs buvote Italijoje ir Jums tai labai patiko, tai kodėl nepagyvenus tais jausmais per savo vestuvių dieną? O jeigu jūs niekada nebuvote Italijoje, bet idėja jums patinka – tai ateikite, paragaukite mūsų maisto, o tada nuspręsite dėl vestuvių.

Tai viena iš svarbiausių dienų žmogaus gyvenime. Mes puikiai suprantame, kokia atsakomybė mums tenka ir galime užtikrinti, kad mes iš tikro žinome ką darome. Manau, kad personalas yra profesionalus, o aš nuolatos tikrinu maistą (ir visa kita). Tai turi būti taip, kaip Italijoje.


-    Taigi, laikas bėga, o jūs vis dar Vilniuje. Galbūt galite atskleisti savo ateities planus?

-    Pasakysiu tik tiek, kad svečių skaičius auga su kiekvienais metais, o ir aš kas kartą turiu vis naujų idėjų.

Žinoma, krizė kerta ne tik Lietuvai, bet ir visa Europai, o tai mums visai nepadeda, bet aš esu įsitikinęs, kad ateityje viskas bus geriau. Ir, galiausiai, kai paskaičiuoji, kiek per paskutiniuosius metus užsidarė itališkų restoranų vien Vilniuje, o tu vis dar esi čia, turbūt tai kažką reiškia...

-    Ar galėtumėte pasakyti, kad jūs – laimingas?  Visa tai – laiminga istorija?

-    Taip ilgai stengiausi daryti tai, kas man yra svarbu ir kas man patinka, tad greičiausiai esu laimingas. Nes tai darau. Bet laimė be pastangų, tai lyg rasti lobį, tačiau būti įstrigusiam vandenyno viduryje...



Katrina Goštautaitė