Man Sausio 13-oji prasidėjo gerokai anksčiau, dar 1989 metais. Vyresnioji karta turėtų prisiminti, kaip vakarais išsijungdavo elektra atskiruose Vilniaus rajonuose. Po ilgų svarstymų buvo priimtas sprendimas pradėti budėjimą elektros tinklų stambiose pastotėse. Nutarėme, kad budėti turi tik tikrai patikimi darbuotojai, budėjimo grafiką žinojo tik keletas asmenų. Budėdavome naktimis vis kitose Vilniaus miesto pastotėse. Kai pasklido kalbos, kad vyksta budėjimai – atsijungimai pasibaigė. Praėjus porai mėnesių įkliuvo ir „diversantas“. Pasirodo jis 1988 metais buvo specialiai įdarbintas į dispečerinę tarnybą budinčiu elektromonteriu. Nors buvo atleistas iš darbo, kitokios atsakomybės išvengė, nes šeimoje augo du mažamečiai vaikai.
Nutarėme, kad budėti turi tik tikrai patikimi darbuotojai, budėjimo grafiką žinojo tik keletas asmenų
Vieną 1990 metų rugpjūčio mėnesio dieną staiga iškvietė įmonės direktorius. Kabinete radau taip vadinamojo 2-o skyriaus specialistą (tai buvo ilgalaikis KGB darbuotojas mūsų įmonėje), įmonės direktorių ir dar du svečius, kurie kalbėjo tik rusų kalba. Po gana trumpo pokalbio paaiškėjo ir iškvietimo tikslas. Pasirodo atvykėliai pageidavo tvarkingo automobilio su vairuotoju, gerai žinančiu Vilniaus apylinkes. Kadangi mūsų tarnyba neseniai buvo gavusi naujutėlį UAZ, teko jį atiduoti kartu su vairuotoju į nežinomųjų rankas. Pastarieji pažadėjo po dviejų-trijų parų gražinti tvarkingą automobilį su pilnais bakais kuro. Deja, nei po dviejų, nei po trijų parų automobilio neatgavome, 2-ojo skyriaus vadovas į klausimus neatsakinėjo. Tuomet ėmėmės savų paieškos priemonių: vakare paskambinau vairuotojui į namus ir iškviečiau sekantį rytą atvažiuoti pasiimti atlyginimo.
Vairuotojas, gavęs leidimą iš savo naujųjų „ šeimininkų“ atvyko, paliko automobilį gatvėje, na o mes jį „pavogėme“. Triukšmo buvo daug, ypatingai iš 2-o skyriaus specialisto, bet bausmių išvengėme.
Sausio 13-osios vakaras buvo darganotas, purškė lietutis. Tarsi kažką jausdamas po pietų išvažiavau su automobiliu į Trakų rajoną tikrinti darbuotojų. Vakare grįžęs namo nutariau neišjungti televizoriaus, kad sekčiau visus įvykius Lietuvoje. Deja, televizorius užgeso, kai buvo užimtas Radijo ir televizijos pastatas Konarskio gatvėje, o aš netrukus telefonu gavau kvietimą atvykti į Vilnių prie Parlamento rūmų. Nutariau tuščiomis nevažiuoti, priviriau du didžiulius termosus arbatos, su kaimyno pagalba pakroviau į UAZ-ą ir sėkmingai pasiekiau parlamento prieigas. Aplinka buvo labai draugiška, degė laužai, skambėjo dainos, susirinkę vaišinosi atneštais valgiais, labai tiko ir mano atvežta arbata. Trūko pranešimų apie tai, kas dedasi prie televizijos bokšto.
Sausio 13-osios vakaras buvo darganotas, purškė lietutis.
Po poros dienų su vyriausiu inžinierium buvome iškviesti pas Šiaurės miestelio vadą generolą – majorą V. Uschopčik. Pastarasis tomis dienomis gyveno karinėje komendantūroje Kostiuškos gatvėje. Prie durų pasitiko iki ausų ginkluotas kapitonas, patikrino mūsų dokumentus ir palydėjo pas generolą. Generolo kabinete buvo didžiausia betvarkė, stalai nukrauti žemėlapiais, ant radiatorių džiūvo avalynė bei autkojai, generolas buvo apsiavęs šlepetėmis.
Pasisveikino draugiškai, net pasiūlė kavos, o pokalbio tema buvo patikimas elektros energijos tiekimas Šiaurės miesteliui, Radijo ir televizijos pastatui bei televizijos bokštui. Generolas taip pat primygtinai pareikalavo atsakingų bei budinčių darbuotojų pavardžių ir užimamų pareigų sąrašo. Deja, mūsų atsakymas jo nenudžiugino, teko atsisveikinti ir išsiskirstyti be rezultatų. Vos spėjus grįžti į darbovietę, atėjo naujas reikalavimas sekančią dieną paruošti atsakingų tarnybų darbuotojų sąrašą ir atvykti į Radijo ir televizijos pastatą. Sąrašo derinimas užtruko visą dieną, todėl į pastatą nuvykome tik vakare. Ten pasitiko ginkluoti automatais bei pistoletais civiliais apsirengę asmenys, kurie nepasisakė nei savo pavardžių nei pareigų, tačiau visi buvo rusakalbiai. Pokalbio metu supratome, kad kai kurie asmenys atvykę iš maskvietiško Ostankino televizijos bokšto, nes ir ten, ir Vilniuje įranga buvo analogiška. Pastate buvo išdaužyti langai, išvartyti ir sulaužyti baldai, durys, telefonai bei kita įranga. Pokalbis buvo ta pačia tema – nepertraukiamas elektros energijos tiekimo užtikrinimas. Pastate negalėjome nei žingsnio žengti į šoną, judėjimas buvo griežtai kontroliuojamas. Buvome nuvesti į elektros skirstomąjį punktą, tačiau ką nors pasiaiškinti nebuvo su kuo, kadangi buvęs energetikas darbe nesirodė. Po pusvalandį trukusio pokalbio buvome išprašyti iš pastato, prieš tai aišku gavome įspėjimą, kad jei nutrauksime elektros tiekimą, turėsime didelių nemalonumų.
O sekančią dieną vėl iškvietimas, tačiau šį kartą jau į televizijos bokštą. Sutikimas lygiai toks pat, kaip Radijo ir televizijos pastate. Pastebėjome, kad kai kurie asmenys buvo tie patys, kurie mus sutiko ir Konarskio gatvėje. Reikalavimas tas pats – užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą bokštui. Kaip ankstesnio taip ir šio susitikimo metu buvome įspėti, kad nutrūkus elektros tiekimui lauks nemalonumai. Tačiau laikas parodė, kad grasinimai liko be pasekmių.
Nevardinu mūsų darbuotojų pavardžių, nes jau keletas jų yra iškeliavę anapilin.
Buvęs Vilniaus elektros tinklų Saugos ir patikimumo tarnybos viršininkas Juozas Vaitkevičius
