Beveik visą XX a. Lietuvą itin dažnai drebino sukrėtimai, o stabilios atramos taip ir neturėjo. Galbūt žmonės priprato prie visokių permainų, nes atsiradus galimybei – ją paleidžiame vėjais. 2012 metų Seimo rinkimai buvo tas šiaudas, už kurio turėjome griebtis, norėdami išsaugoti stabilumą.
Visgi viskas taip nesibaigė kaip norėtųsi. Prie staigių pokyčių įpratę bei šilto ir šalto matę žmonės nusprendė, jog gero gyvenimo reikia dabar, o ne po 20 metų, kuomet žingsnius į gyvenimą pradės dėti jų anūkai ar vaikai.
Kuo tuoliau, tuo rečiau yra mąstoma apie ateitį.
Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai stabilizavo padėti po sukeltos krizės, tačiau tai darė nemeluodami žmonėms ir imdamiesti drastiškų priemonių. Jas anksčiau ar vėliau būtų reikėję daryti, o Andrius Kubilius, prisiimdamas tokią naštą ant pečių, paskelbė sau mirties nuosprendį.
Jeigu Kubilius ketverius metus nebūtų sėdėjęs ministro pirmininko kėdėje, Lietuva užsienio žiniasklaidoje išgarsėtų tokiu pačiu likimu, koks nutiko ir Graikijai ar Ispanijai. Visgi Lietuva buvo minima tik geru žodžiu bei viena iš pavyzdinių valstybių, kuri tinkamai susidorojo su krizės padariniais. Kubiliaus Vyriausybei atėjus į valdžią reikėjo susitvarkyti ne tik su pasaulinės krizės žiauriais padariniais, bet taip pat išsrėbti ir buvusios valdžios paliktą košę: kai neigdami artėjančią krizę, populistai dalino išmokas į visas puses, didino pensijas ir išlaidavo visiškai nereikšmingiems dalykams.
Visgi rinkėjus suvliojo tiesmukiškos ir kvailos agitacijos. 1509 litų minimali alga. Koks normalus politikas skelbtų tokius šūkius? Toks, kuris žino, jog kita partijos programos dalis rinkėjo nesudomins. Koks politikas šauktų, jog svarbiausia – žmogus? Toks, kuriam tai neatrodo įprastas dalykas.
„Naujoji šiųmetinė kadencija turės grąžinti 22,15 mlrd. Lt skolų, iš jų net pusė bus 2003-2006 m. Brazausko Vyriausybės padarytos skolos. Toks skaičius padeda susivokti, kaip populistiškai elgiasi socialdemokratai, nuolat kaltindami Kubiliaus Vyriausybę šalies praskolinimu. Pasirodo, tai yra gryniausias melas, o ko jau nepakenčiu, tai kenkėjiško melo“, – rašo vienas blogeris.
Labiausiai man baisu ne pagalvoti apie savo šalies ateitį, nes ketveri metai nėra itin didelis laiko tarpas (o gal net ir tiek neprireiks), bet pagalvoti apie tą Lietuvą, dėl kurios kovojo mūsų seneliai ir proseneliai. Tiek metų jie kovėsi, kad išvarytų rusą iš savo kiemo, o dabar jį savo noru susigrąžiname. Lietuvos socialdemokratų partijos logotipo spalva net išduoda, kad tai tikrų tikriausia socialistinė partija, o žodis demokratija yra tik uždanga.
Beveik visi mano draugai balsavo tik už vieną iš dviejų partijų. Turbūt lengva atspėti už kurias, tačiau rinkimų rezultatai buvo beveik priešingi. Kaip ir Prezidentės turbūt, bet į rinkimų pažeidimų skaičių niekas nekreipia dėmesio. Tai ar už tokią Lietuvą kovojo mūsų partizanai?
