Ką gali šiuolaikinis eilinis žmogus? Koks kelias, kokios mąstymo detalės jį skiria nuo nieko iki visko? Siekti savo tikslų pavyksta tik įveikiant kliūtis susidariusias kelyje. Jų niekaip negalima peršokti, ar apeiti tik eiti pirmyn nekreipiant dėmesio į nieką.
Auksinė dėžė su mūsų svajonėmis ir tikslais stovi ten, kitam tilto gale, aptvarstyta septyniomis spynomis su užraktu ir pasiruošusi būti atrakinta, viskas ko reikia - pereiti tiltą ir pasiimti prizą.
Bet pretendentų daug, todėl pasiekia tik vertingiausi. Kelias apibarstytas stiklo šukomis, kiekvienoje iš kurių matosi vis nauja forma, vis naujas sprendimas reikalingas norint nenusipjauti kojas, bet galbūt būtent jame, sužeidime ir yra esmė.
Kelio pradžioje jauti kiekvieną šūką lėtai įeinančia į tavo gležna odą, pėdomis jauti kaip sutrupėjęs asfaltas graužia tavo odą, o ateities vizijos dulkės nusėda visą aplinkui, paversdamos landšaftą panašu į apleista sena namą, kuris tuoj tuoj subyrės. Matai, kaip po kiekvieno tokio pjūvio, tave palieka gyvenimo eliksyras, kuris mojuodamas raudona spalva perspėja, kad toliau lengviau nebus. Bet mes judame, nesustojame ir judame bandydami pagauti šviesos raktą atidarysianti mūsų stebuklinga skrynia su savo siekiais.
Visada galima nueiti iš kelio į vieną iš tūkstančiu takelių pramintu kitais ir pasiklysti tarp nukritusiu pelenų apibarstytų rodikliu, bet ateities, tokios kurios mes norime ten nėra.
Ten pamatysi tik savo paties šešėlį, kuris tave grauš visą gyvenimą už (ne)padarytas klaidas. Todėl stipriausi eina toliau, stebėdami kaip dalelė jų, vis atsiskiria ir lieka ant kelio, tarsi žyminti teritoriją. Kuo toliau eini, tuo stiklas būna aštresnis, bet ir tavo oda tampa grubesnė, taip lengvai nepasiduodanti deformacijos dėsniams. Protas pradeda streikuoti, atkalbinėti, sustoti, mat jau gana. Kelionės eigoje tu matai daugybe kitų, kurie pasiklydo savo paties vizijose ir sustojo pusiaukelėje. Išgyvena tik stipriausieji, toks dėsnis.
Klausimas tik vienas: kiek kartų žmogus turi trenktis į sieną kad palūžtu psichologiškai? Kiek kartų jus turi nuleist ant žemės, kad jūs pasakytumėte kad tai paskutinis lašas ir pratrūktumėte? Vat įstringa žmogus vienoje problemoje ir negali pajudėti iį vietos, sukasi ratu be tikslo kaip žinduolis savo rate. Palaipsniui gyvenimas perauga į visa graužiančia depresiją, kol galu galiausiai ima trūkti jėgų judėti toliau.
Esminė bėda yra motyvacija, arba kitaip sakant jos forma. Pats geriausias jausmas pasaulyje yra padaryti tai, ko kaip mano kiti, jūs padaryti negalite. Na pavadinkime jį bet kaip, pavyzdžiui „egorazmu".
Tai lyg narkotikas, kuri viena kartą pabandžius jau neįmanoma atsisakyti. Jums norėsis dar, dar ir dar. Tikslo siekimas taps didžiausiu malonumu gyvenime. Orgazmas trunka kelias sekundes, egorazmas - gali trūkti dienas, ar net savaites. Žmonės kurie jumis netikėjo, kurie nestatė jus į nieką, jūsų akyse pavirs paprasčiausiomis medinėmis kaladėlėmis. Pasitikėjimas savimi taps beribis, jūra atrodys iki kelio ir eisite tolyn į priekį su špagą rankoj, rodydami kelią tiems, kurie šito padaryti nesugebėjo. Svarbiausia - atrasti pas save tą vidinį pyktį, kad jūs vertas daugiau negu turite dabar. Ugnis krūtinėj įsižiebs kiekviena kartą kai gausite naują iššūkį. Busite tiesiog nesustabdomi ties tuo, ko siekiate.
Bet, jūs netapsite piktu karjeristu, ar savanaudžiu ciniku egocentristu, tiesiog jūs jausite beribį entuziazmą ties kiekvienu iššūkių, kuri priimsite. Egorazmas visiškai netrukdo asmeniniame gyvenime. Priešingai, kai jūsų pora matys, kokios pas jūs ambicijos ir kaip su šypsena sutinkate sunkumus, dar labiau jumis žavėsis.
Nesakykite sau „aš galiu tai padaryti", pasakykite sau „Aš tai padarysiu, nes aš galiu, dabar aš galiu daugiau negu visi kiti kartu sudėjus, nes aš noriu" ir jūs pastebėsite skirtumą. Būtent taip šiuolaikinis žmogus gali pereiti stiklais apibarstytą tikslą, naudodamas neigiamas kitų emocijas kaip savo motyvaciją, kaip kurą vidinei ugniai įžiebti, svarbu tik ją atrasti.
