Tenka pripažinti, kad paskutinių savaičių įvykiai paralyžavo normalią gyvenimo eigą, nes susvyravęs tikrumas dėl savo ir savo vaikų rytojaus privertė gerokai apmąstyti pastaruosius įvykius bei jų aplinką.
Stengiuosi laikytis nuostatos, kad gyvenimas ir visa kas jame yra gerokai paprastesni dalykai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jei kažkas būna visai neaišku, tiesiog tenka daugiau praleisti laiko, ieškant informacijos. O kuo informacijos, kuri padėtų susidaryti bendrą vaizdą, paieškos sudėtingesnės arba kuo stipriau brukama „teisinga“ nuomonė (priėmęs kurią, baigi informacijos paieškas), tuo labiau į galvą lenda mintys apie tai, kad kai kurie žmonės tiesiog dirba (turiu omeny – atlygintinai) tai nulemiantį darbą. Na, bet ne apie tai čia aš, o tiesiog apie paprastą, bendrą vaizdą, kurį matau aš, sudėliojus „į lentynas“ dabartinės krizės pasaulyje įvykius.
Raimundas Celencevičius savo straipsnyje kalba apie tai, Rusija pavojinga ir agresyvi tapo ne todėl, kad sugebėjo sukurti nenugalimą armiją, o todėl, kad pakankamai giliai įsiskverbė į pasaulio ekonomiką ir kad dabar yra pats metas atsakyti Rusijai tais pačiais metodais, kuriuos ypač mėgsta V.Putinas, ir yra ne kartą juos išbandęs bausdamas Lietuvą, Gruziją, tą pačią Ukrainą. Užteks uždaryti sienas, nepirkti, neparduoti, neinvestuoti ir nepriimti investicijų. O dar geriau – neturėti nieko bendro, pavyzdžiui, sporto ar kultūros srityje. Ar tai efektyvu – klausite? Nes net karingoji mūsų prezidentė abejoja, ir teigia, kad tai atsisuks prieš mus pačius. Tad aš jums pabandysiu paaiškint situaciją.
Kokie žmonės gyvena dabartinėje Rusijoje ir NVS erdvėje? Leiskite man juos suskirstyti į du tipus: „prakutusius“, verslo žmones bei „eilinius“ Rusijos Federacijos piliečius.
Pradėkim nuo pradžių. Kokie žmonės gyvena dabartinėje Rusijoje ir NVS erdvėje?
Leiskite man juos suskirstyti į du tipus: „prakutusius“, verslo žmones bei „eilinius“ Rusijos Federacijos piliečius, gyvenčius mūsų, vakariečių, akimis žiūrint – skurdžiomis sąlygomis. Stop, neraukite nosies, kad per daug vadovaujuosi savo draugų iš Vakarų pusės nuomone (ką galvoja apie Rusiją, pvz., eilinis austras man net baisu pagalvot, nes net atvykę pas mus, į post-sovietinę šalį jie patiria nedidelį kultūrinį šoką, nes tikisi daug blogesnės situacijos), ne, tiesiog esu pravažiavęs Rusiją skersai išilgai, todėl žinau, ką kalbu.
Tad ar veiksmingos ekonominės sankcijos pirmajai grupei? Tikrai taip. Kam tiek dirbti (apie darbo ypatumus – kiek vėliau), jei savo pastangų ir rezultato negali protingomis sąlygomis iškeisti į tai, ko trokšti? Kas tai bebūtų: vila prie Viduržemio jūros, vokiškas automobilis ar amerikietiška knygų skaityklė? Esi priverstas susimąstyti, kas kaltas – aplinka (kurią tokiu atveju teks keisti – viena arba kita prasme) ar tu pats. Ar kaltas pats? Tikrai taip. Nes esi korupcinės valstybės varžtas ar varžtelis, nes bent kartą prisidėjai prie tos sistemos veikimo (leiskite būti kategoriškam – nesipriešinti, toleruoti yra tolygu bendradarbiavimui). O kiek gali priešintis tokiai sistemai – turime daug puikių pavydžių. Ir – kaip ten su demokratija?
Na, o kai viskas sprendžiama korupciniais metodais, neturinčiai galimybės patekti arčiau „lovio“ – antrajai, „eilinių“ piliečių grupei lieka tik didžiuotis savo Tėvyne. O kaip į ekonomines sankcijas reaguos ši, didžioji Rusijos gyventojų dalis, puikiai iliustruoja aukščiau minėto straipsnio komentaras: „Straipsnis įdomus, pasiūlytas kelias turbūt, vienintelis. Tačiau vyresni žmonės puikiai prisimena gyvenimą Sovietų Sajungoje. Juk mes gyvenome Rusijoje ir puikiai pažįstame gyvenimą iš vidaus. Nuolatinis nepriteklius, tuščios parduotuvės, skurdas – štai kaip gyvenom mes tada ir taip visada, VISADA gyvens paprasti Rusijos žmonės. Betgi jie kitaip ir negyveno. Jie turi kelių šimtmečių praktiką kaip išgyventi be nieko – be kelių, be švaraus vandens, be elektros. Net šūkis buvo : „Komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Įsivaizduokit tik. Kita vertus, bus įjungta propagandos mašina ir aiškinama, jog Vakarai kenkia, spaudžia, žada karą ir todėl Rusija priversta ginkluotis ir todėl parduotuvėse nėra ne tik dešros, bet ir duonos. Argi neprisimenat to paties scenarijaus? Jis jau buvo 1960-1980 metais. Per televizijos žinių programoje „Vremia“, kaip šiandien prisimenu, diktorių geležiniais balsais tariamus žodžius: „Imperializm ugrožaet voinoi“ (imperializmas grasina karu). Į ką lietuvės motinos atsakė džiovindamos duoną...Todėl rusų blogu gyvenimu nepagąsdinsi – geresnio jie neturėjo, neturi ir, panašu, neturės. O ką galime mes? O mes ne tik turime , bet ir privalome kuo greičiau savo dešras, sūrius, varškę ir visa kita rasti kur parduoti. Pasaulis didelis. Visi žmonės valgo. Kai kurie net kelis kartus per dieną.“
Nepaisant šios didžiulės atskirties, toje pačioje Rusijoje yra šviesių, savo galva mąstančių žmonių.
Nepaisant šios didžiulės atskirties, toje pačioje Rusijoje yra šviesių, savo galva mąstančių žmonių, kurie norėtų pakeisti aplinką aplink save ir siekti geresnio gyvenimo sau ir savo šaliai. Jie ir yra didieji sistemos priešai. Prieš jų idėjas ir žodį kovoja puikiai veikianti viešųjų ryšių mechanizmas (kuris šiai dienai jau yra tapęs savarankišku kūnu, kurio metastazes jau tenka aptikt ir aplink save). Prieš analogišką sistemą buvo kovojama Maidane (deja, Ukrainoje situacija ne ką geresnė nei Rusijoje, skirtumas tik tas, kad ukrainiečiai jau pasirinko ateitį civilizuotame – geresniame pasaulyje) ir Putino veiksmai Krymo atžvilgiu yra ne kas kita, kaip bandymai užtildyti rusų, norinčių gyventi geriau, norinčių gyventi kartu su visu pasauliu, balsą bei grūmojimai pastarajam, kad nesikištų į ne savo (?) reikalus. Beje, Jungtinės Tautos neseniai priėmė konvenciją dėl korupcijos. Ir čia Vakarai nebejuokauja, o ketina tai panaudoti prieš Rusijos kleptokratiją. Tad vagies kepurė dega.
Ar tai imperijos žlugimo agonija? Tikrai taip. Tiktai nieks negali pasakyti kiek tai truks. Aš drąsiai teigiu: antidemokratiška, korupcinė valstybė, paminanti tarptautinius susitarimus, meluojanti pasauliui ir savo piliečiams, turi žlugti. Kodėl? Todėl, kad pamina bendražmogiškas vertybes. Todėl, kad ten žmonės gyvena blogai ir jie neturi teisės pasirinkti kitokio gyvenimo savo gimtinėje. Todėl, kad mafijinė valdančioji sistema, stengdamasi išgyventi, net nesuabejoja, kai iškelia pavojų visai civilizacijai. Kuriai reikia išsigydyt vėžį, antraip pabaiga visiems aiški. Ir nepamiršti, kad dabar jau 2014-tieji ir mes turime civilizuotų gydymo būdų.
O jei tą paliksite politikams (kurie šiuo metu kaip niekad turėtų parodyti savo stuburą, kad ir palaikant verslą bei darant konkrečius veiksmus, o ne dalijant patarimus Lietuviško verslo diversifikacijai) ir paklausite, ką daryti mums, atsakysiu: pradžiai bent jau apsispręsti, kuriame laikotarpyje norime gyventi : XX-ojo amžiaus viduryje ar dabartyje. Dabartyje, kuri turi ateitį. O tada atsisukti veidu ten, kur norime būti ir nugara ten, kur niekada nebegrįšime.
P.S. O tai kaip dėl to lietuviško verslo? Nepaisant to, kad tikiu sveiku žmonių protu ir suvokimu, kad karas paskutinėje savo stadijoje yra savižudybė visomis prasmėmis ir dirbantis ir kuriantis civilizuoto pasaulio žmogus padarys viską, kad to išvengti (nes jis turi ką prarasti), trumparegiams merkantiliško požiūrio šalininkams atsakau: renkuosi (net labai) susiveržti diržą, tam, kad pradėti viską iš naujo, persiorientuojant į darbą rinkose, kuriose šeimininkauja sveiko proto žmonės, nei imti ginklą į ranką. O to visgi gali prisireikt, jei toliau toleruosime ir maitinsime banditą šalia savęs.
