Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbia šviežiai oficialius duomenis apie jaunimo nedarbo situaciją šalyje: „Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis šalyje trečiąjį 2012 m. ketvirtį sudarė 27,5 procento ir buvo 2,8 procentinio punkto didesnis nei antrąjį. Šio amžiaus bedarbių buvo 34,4 tūkst., arba kas dvyliktas 15–24 metų amžiaus asmuo. Palyginti su antruoju ketvirčiu, jaunų bedarbių skaičius padidėjo 4,6 tūkst. (15,3 proc.), nes daugiau šio amžiaus asmenų ieškojo darbo ir buvo pasirengę pradėti dirbti.“
Šalies Vyriausybės vadovas su atsakingų ministerijų vadais priešakyje skelbia jaunimo nedarbo problemos sprendimą kaip vieną prioritetinių veiklos sričių. Pristatomos ataskaitos apie įvairius verslumo skatinimo projektus, Lietuvos darbo biržos teikiamas paslaugas jaunimui, galimybes savarankiškai mokytis ir tobulėti, ir dar begalę darbų pastangų, kurios buvo ir tebėra vedamos į jaunimo nedarbo kovos frontą.
Tik kažkodėl valdančiųjų požiūris į jaunimo nedarbą apsiribojo moksleivių mokymu apie verslą ir jaunam verslui suteikiant lengvatinius kreditus. Jaunuoli, įsteigei įmonę, pasimokei, nepavyko įsivažiuoti? Ačiū, buvo malonu bendradarbiauti. Nenuleisk rankų ir į priekį! Argi? Nejaugi tik nuosavo verslo steigimas yra vienintelė išeitis kovoje su jaunimo nedarbu? Aš taip nemanau. Ypač atsižvelgdamas į esamą asmeninių finansų realybę šalyje.
Panagrinėkime tipinę ir nehiperbolizuotą jauno žmogaus gyvenimo kasdienybę Vilniuje įvertindami jo galimybes steigti nuosavą smulkaus verslo juridinį asmenį (situacija panaši ir kituose Lietuvos didžiuosiuose miestuose, o apie regionus visai atskira kalba). Apsibrėžkime pirmines sąlygas: a) jaunas žmogus yra ne vilnietis, o atvykęs studijuoti (arba paskutinių kursų studentas/ė, arba šviežiai baigęs/usi studijas); b) jo/s ir jo/s šeimos narių pajamos neviršija statistinio vidurkio.
Pradėti vertėtų nuo to, kad jei jaunas žmogus nuomoja butą, moka komunalinius mokesčius, važinėja viešuoju transportu ir kartą per mėnesį nusiperka drabužį „skuduryne“ ar išgeria porą bokalų alaus mieste, jam/jai reikia uždirbti mažiausiai 1,5 tūkst. litų per mėnesį „į rankas“. Dažniausiai tik tiek ir uždirba jauni specialistai, studentai ar ką tik baigę universitetą jaunuoliai. Akivaizdu, kad taupyti nėra iš ko. Steigiant UAB reikia įstatinio kapitalo (10 tūkst.), kainuoja notaras, registrų centras, antspaudo gamyba, virtualus biuras (jei draugai bijo leisti registruoti jų būste), ryšio paslaugos, t.t. Reikia samdyti buhalterį (buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę) ir direktorių. Jei nedirbs draugai už 5,15 Lt (bruto) 4 valandas per mėnesį – pinigai bus leidžiami iš galimų apyvartinių lėšų (įstatinio kapitalo).
VšĮ steigimui nereikia įstatinio kapitalo, bet visos kitos procedūros kainuoja tiek pat. Ir čia dar neįvertinamos laiko sąnaudos, kurių reikia labai nemažai. O jaunuolis juk dirba už tuos 1,5 tūkst., kad turėtų minimalią buitį. Tėveliai neparemia, nes neturi ir/ar bijo prarasti pinigus? Reikia imti lengvatinę paskolą. VšĮ gauti paskolą – neįmanomas reikalas. UAB turi realesnius šansus, tačiau apginti savo verslo planą, kuomet bankai užrišę paskolų portfelius – tragikomiškai ilgas procesas. Ir vėl – milžiniškos laiko sąnaudos. Jei atsakymas neigiamas – reikia ieškoti investuotojų. Ar dažnai jie turi laiko ir investuoja pasakyti negaliu, bet mažiausiai 6 mėnesius vargti reikia.
Garantuoju. Ir jie nedega noru remti jauno verslininko, kuris jau suklydo. Jaunas žmogus tuos 6 mėnesius dirba pilnu etatu, dažnai dar ir viršvalandžius. Po to dirba namuose savo verslui ir, žinoma, verslaudamas praleidžia savaitgalius. Jei nori užsiimti gamyba – investicijas skiria ilgalaikio turto įsigijimui. Jei kuria paslaugas – investuoja į personalą. Personalui vis tiek reikia kompiuterio, interneto ir telefono ryšio, kanceliarinių priemonių, t.t. Norėdamas kurti kokybišką produktą ar paslaugą verslininkas nesamdys prasto specialisto (niekam nereikia prasto produkto ir paslaugos – logiška), o tam jau reikia papildomų investicijų. Pasiskaičiuokite patys kiek galite skirti atlyginimui, jei bandysite verslauti iš 10 tūkst. tesiekiančio kapitalo.
Tuomet reikia parduoti. Pardavimus vykdo pats verslo savininkas „vogdamas“ laiką pagrindinėje darbovietėje (nes reikia „iš kažko“ gyventi), moka atlyginimus darbuotojams, o pats pirmuosius keletą ar keliolika mėnesių uždirba nulį (t.y. sumoka mokesčius, pasirašo ant kasos išlaidų orderio, kad gavo atlyginimą, o realiai pinigus perleido kitam arba investavo). Galėčiau tęsti vardindamas dar keliasdešimt papildomų sunkumų su kuriais jaunas verslas susiduria (oligopolijos, vartotojų įsitikinimai ir prieraišumas, žaliavų kainų šuoliai, t.t.) Ir visai nesvarbu verslą kuria vienas, du ar penki asmenys. Ir visai nesvarbu tai yra e-verslas, paslaugos ar gamyba. Abstrakčiau piešiant šį paveikslą matomas aiškus vaizdas: jaunas žmogus dirba be poilsio vildamasis po metų ar dviejų užsidirbti duoną iš savo veiklos.
Kiek tokių norinčių – ir sakau drąsiai – gyventi verslo pragaro virtuvėj? Kiek pajėgs porą metų dirbti non-stop nesusigadinę sveikatos? Kiek išdrįs rizikuoti tapti mažiau našiais pagrindinėje darbovietėje, kurioje moka tuos 1,5 tūkst., ir rizikuoti prarasti vienintelį pragyvenimo šaltinį? Kiek pasiryš negyventi oriai (argi tokį gyvenimą galima vadinti oriu)?
Todėl man suprantamas jaunimo noras emigruoti. Nesvarbu su aukštuoju išsilavinimu ar be. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos (nors labai svarbu paminėti, kad iš didmiesčio į rajoną retas jaunas žmogus nori grįžti ir pasmerkti save [mažiausiai] kultūrinei stagnacijai). Priklausomai tik nuo to, ar turi investicijų. Giliau į emigraciją nelįsiu – čia dar atskira tema. Tačiau galiu drąsiai daryti išvadą, kad verslumo skatinimas yra geras valdžios noras kovojant su jaunimo nedarbu (įvertinant ir SVV įtaką makroekonominiams rodikliams), tačiau vien „žaidžiant“ verslumu ryškių rezultatų tikėtis neverta.
Jei vykdančioji šalies valdžia nepriims būtinų pakeitimų jau esamoms reformoms tobulinti (pvz.: ženklus (bold, italic, underline) mokesčių naštos lengvinimas jaunam verslui, stipresnė ir efektyvesnė kova su šešėliu) bei nesiims griežtai vykdyti kitų būtinų programų (pvz.: daug stipresnio profesinio orientavimo [užtenka vadybininkų ir teisininkų – trūksta inžinierių, konstruktorių, medikų, programuotojų, biochemikų, fizikų, t.t.], kvotų aukštosiose mokyklose, profesinio perorientavimo, specialiųjų kompetencijų ugdymo, profesinio mokymo stiprinimo, gamybos sektoriaus stiprinimo [ne vien dėl eksporto], regioninės plėtros stabilizavimo, t.t.), tol jaunimo emigracijos ir nedarbo rodikliai iš lėto mažės, bet tik įvertinant mažėjančią populiaciją (na, ir reemigraciją).
Galų gale – kiek galima tikėtis iš verslo. Kodėl tik verslas turi investuoti į jauną žmogų ruošdamas jį darbui? Turi būti priimami instituciniai sprendimai, kurie įgalintų jaunus žmones kurti, dirbti, investuoti ir oriai gyventi Lietuvoje. Priešingu atveju jaunimo nedarbo perspektyvos Lietuvos Respublikoje – nekintančios. T.y., ženklių pokyčių nesiryžčiau prognozuoti, o vertindamas valdžios darbą, perspektyvas įvardinčiau „niekinėmis“.
Rolandas KIRDEIKIS
KANDIDATAS Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
