Nepriklausomu laisvės sarginiu šunimi tarptautinėje arenoje besitituluojanti organizacija „Freedom House“ šių metų apžvalgoje pirmąkart nuo 2003 m. pablogino Lietuvos žiniasklaidos reitingą nuo 1,75 iki 2 balų. Apžvalgoje įvardijamos priežastys: dėl sumažėjusių įplaukų iš reklamos padidėjusi priklausomybė nuo įvairių valstybinių institucijų, kas neigiamai atsiliepė žiniasklaidos nepriklausomybei; papildoma mokesčių našta, kurią krizės laikotarpiu žurnalistai turi tempti ir, aišku, šališkų, žurnalistinio tyrimo gelmės stokojančių darbų gausa. Šiame rašinėlyje bandysiu aptarti, kokias žymes žiniasklaidos veide palieka šios negandos.
Išvardintų tyrimo išvadų kontekste buvo išties įdomu internete stebėti TV3 televizijoje neparodytos Rūtos Janutienės rengiamos „Paskutinės instancijos“ laidos įrašą apie Jos ekscelenciją prezidentę Dalią Grybauskaitę. Visų pirma, žinoma, pats ponios prezidentės portretas: iškart akcentuota iš pažiūros trivialoka ir subjektyvia nuomone grįsta eilutė jos kompartijos charakteristikoje teigianti, kad būsimoji šalies vadovė yra karšto būdo ir linkusi į neadekvatų elgesį asmenybė. Ši aptaki formuluotė laidos kūrėjų pastangomis persmelkią ir, galima sakyti, užgožią visas kitas būsimosios prezidentės asmenybės savybes. Vienas iš kalbintųjų, buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas nueina dar toliau viską suversdamas moteriškam emocionalumui.
Šitoks tam tikrų žmogaus psichikos ar fiziologijos ypatybių akcentavimas negali nepriminti taip ir neišmoktų žmonijos istorijos pamokų. Pirmiausia iš atminties išnyra istorijos vadovėlyje regėti paveiksliukus iš fašistinės Vokietijos, kuriuose žydai vaiduojami kaip labai nepatrauklios ypatos ilgomis nosimis. Esmė tame, kad kažkokių nepatrauklių savybių akcentavimas pasirodo labai veiksmingas, o gal ir esminis krumplaratis visame tiek ištisų nacijų, tiek ir konkrečių individų. demonizavimo procese.
Na ir Marianų įdubos gilumo įžvalgos bei nuginkluojantys argumentai. Kalbinami tik parankūs pašnekovai, o interviu su senute primena taip vadinamą aklą būrimą – senai beteko matyti tokį akivaizdų atsakymų primetinėjimą.
Šį „uždraustos“, o gal greičiau itin abejotinos kokybės siužetą su didžiu malonumu pasigriebė įvairiausi marginalai, ant kurių facebook sienų nuolatos puikuojasi įrašai apie Garliavos dramą bei vienašališki dabartinio Palestinos (o gal tiksliau „Hamas“) ir Izraelio konflikto vertinimai, neabejingi jam buvo ir paprasti žmonės – „uždrausta“, vadinasi, tiesa, tokia logika vadovaujasi viskuo nusivylę, niekuo nebetikintis, nežinomybės dėl ateities ir savo ribotumo iškankinti žmogeliai. Visuomenė neturi jėgų ir noro į kažką gilintis ir klausytis visokių diplomuotų žmogelių „litanijų“, tokiai visuomenei toks paprastas ir kartu visa apimantis atsakymas „ji juk moteris“ tinka kuo puikiausiai. Belieka palinkėti sėkmės TV3 besivalant neetiškos televizijos žyme pažymėtą mundurą, o žurnalistės ir ją sodriais epitetais kadaise apdalinusio A. Valinsko kadrilis atrodo, švelniai tariant, įtartinai. Dėmesingesni, o gal įtaresni asmenys, už jaukiame kambaryje besišnekučiuojančios porelės užuolaidų jaučia keršto trokštančios politinės jėgos alsavimą. Galima Jos ekcelencijos nemėgti už daug ką, galima be atvangos kritikuoti jos užsienio politiką, tačiau būtina pripažinti, kad ji – toks pat žmogus, kaip ir visi mes.
Apskritai turbūt ne man vienam nuolat kyla klausimas, ar žiniasklaida, tas didysis mediumas tarp visuomenės, atspindi realybę, o gal tiesiog visokiausių paprastam žmogeliui nesuvokiamų magiškų apžavų pagalba ją niekingai iškreipia. Jei už kažką išties žiniasklaida Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, išties yra atsakinga – bauginimas ir nesaugumo jausmo kėlimas būtu jos didžioji nuodėmė. George Gerbner išplėtota kultivacijos teorija teigia, jog kuo daugiau laiko žmogus praleidžia televizijos pasaulyje, tuo yra stipriau įsitikinęs, kad „žydrieji“ ekranai atspindi tikrąjį pasaulį, toks žiūrovas nebepajėgia skirti šių realybių, jį pradeda kamuoti pikto pasaulio sindromas. Tai žmonės, pajutę, kad tamsiais vakarais kažkas eina už jų nugarų nuolat pagreitinantys žingsnį, arba net perbėgantys į kitą gatvės pusę, savo būstą šarvuotų durų ar tvorų, už kurių ganosi pikti šunys pagalba jie paverčia neįžengiamomis tvirtovėmis, o kai šie prabyla – aplink padvelkia baimės, įtarumo, netikrumo ir netikėjimu žmogumi tvaiku.
Neabejoju, kad jeigu būtų atlikta apklausa dauguma respondentų atsakytų, kad gyventi Lietuvoje vis pavojingiau, o ir Jūs, gerbiami skaitytojai, nuoširdžiai atsakykite sau, ar jaučiatės saugūs savo šalyje? Tiesa tokia, kad, pasak Lietuvos Statistikos Departamento, bendros pastarųjų metų nusikalstamumo tendencijos didžiuosiuose miestuose tik gerėja, o skeptikams, visame kame įžiūrintiems emigraciją, norėtųsi pabrėžti, kad 100 tūkst. gyventojų tenkantis nusikaltimų skaičius taip pat labai pamažu, bet mažta. Tai kažkaip nelabai sutinka su tuo, ką matome žydruosiuose ekranuose ar skaitome laikraščiuose ir naujienų portaluose. Susidariusi situacija primena lenktynes, kas daugiau išsunks iš vieno ar kito rezonansinio įvykio, pateiks kuo sodresnių detalių, o visą pliurzą dar papuoš kuo riebesniu, labiau akį traukiančiu pavadinimu (tarkim, žodžius „yra nukentėjusiųjų“ galima labai gudriai pakeisti į „yra aukų“). Smurtas, pasak to pačio G. Gerbner, universali ir begalo paklausi prekė.
Kita nemažiau paklausi prekė – seksas – įleido ne mažiau gilias šaknis mūsų žiniasklaidoje. Apie tai negalima kalbėti tiesiai šviesiai, turbūt todėl tai tokia neišsemiama tema. Kai kurie portalai jau išties pradeda priminti prieš vos ne dešimtmetį klestėjusius jaunimo tarpe blogus, kuriuose be kitų „įdomybių spintos“ eksponatų būdavo pateikiama suvulgarinto seksualumą liečiančio turinio. Andrius Tapinas tokią, „greitai ir prastai“ būdu iš užsienio resursų išverstą žiniasklaidą labai taikliai vadina „klikų“ žiniasklaida, kuri raita skambiais pavadinimais minta nuorodų paspaudimais viliodama atskleisti kažkokias gilias paslaptis, o išties tėra kažkoks pusgaminis, na, bet žmogus paspaudžia, paskaito eilutę ar dvi, pažiūri į paveikslėlį, pakomentuoja – portalas iš to tik laimi, o suintriguotam sekso paslapčių nepilnamečiui paspausti „man jau yra 18-a“ mygtuką tas pats, kas įdiegiant žaidimą spaudinėti „Next“ klavišą.
Pabaigoje norėtųsi pakalbėti apie dar vieną mūsų žiniasklaidos ydą – polinki supriešinti. Ypač tai pasireiškė Garliavos pavasario metu. Kai kurie portalai jos metu tik nieko ir neveikė tik taikėsi numesti „tiesos“ gabalą apie pedofilų klaną, kažkokius sysalus ir t.t. kraujo trokštančiai miniai, o burbului subliūškus staiga nutilo – nebepelninga turbūt. Tiek tos kovos, „tiesos“ ir „mėsos“.
Ar esate girdėję apie šungalvius (kinokefalus)? Tai mitiniai sutvėrimai, žmonės šuns galvomis, kuriuos senovės graikai neva regėjo Afrikoje ir Indijoje. Ypač įdomių niuansų šie kadaise klaidingai suprasti pavianai įgavo viduramžių vaizduotėje. Žmonės išties tikėjo, kad šalia jų gyvena ir žmonės šunų galvomis. Jie buvo visada žingsniu priekyje, keliautojai rasdavo jų gyvenvietes, iš kurių šungalviai ką tik išsikėlė, o kai europiečiai paklausė Azijos gyventojų, kur čia gyvena šungalviai, šie esą atkirto visada manę, jog šungalviai gyveną Europoje. Anot legendos ir kai kurių stačiatikių ikonų, vieną šungalvį vis dėlto misionieriams pavyko atversti į krikščioniškąjį tikėjimą – jis tapo Šv. Kristaforu.
Argi tai neprimena pedofilų klano isterijos, kai kiekvienas matantis viską kitaip automatiškai virtualioje erdvėje tapdavo pedofilu ir jam būdavo pasiūloma nuo kažko gydytis. Skaitant komentarus susidarydavo nuomonė, kad aplink pilna pedofilų ir „ligonių“, kurie išgis tik priėmę oponento nuomonę. Įdomu, kaip atrodo pedofilas, „runkelis“, „žulikas“ ir žmogus be nepatrauklių savybių. Žiniasklaida gal ir nekalta dėl to, bet ji suteikė erdvę ir stimulą šiai liguistai isterijai tarpti.
Norėtųsi, kad žmonės sunkiau pasiduotų pirmykščiams impulsams. Nesileistų manipuliuojami, tikėtų ne kažkokiais neaiškiais viską žinančiais, bet nieko neišmanančiais veikėjais, o idealais ir žmoniškumu. Viskas dar gali pasikeisti, bet tik su sąlyga, kad tapsime griežčiausiais teisėjais visų pirma sau patiems, o ne kitiems.
Aleksandras Rimdžius
