Šiandieninėje Lietuvos visuomenėje žodis „emigrantas“ tapo kasdienybe. Kiekvieną dieną gatve eidamas gali išgirsti vis kitos šalies pavadinimą, tariamą susirūpinusios mamos ar tėčio. Su nerimu tėvai žvelgia į kylančius lėktuvus. Ir nejučia iškyla klausimas – nejaugi taip blogai gyventi Lietuvoje? Turbūt ne vienas emigrantas atsakytų, kad ne dėl to, kad čia blogai gyventi, aš keliauju svetur, o dėl to, kad tėvynę taip myliu, bet negaliu čia gyventi, o kam man egzistuoti, jei taip beprotiškai norisi gyventi?
Kiekvieno emigranto gyvenimas bent pirmomis dienomis ar savaitėmis tikrai nėra lengvas – juk reikia tarti svetimus žodžius, kurie taip krūtinę slegia, žvelgt baugiu žvilgsniu į veidus – svetimus ir šaltus. Į emigrantus dažnas užsienietis žiūri kaip į pigią darbo jėgą, kaip į tuos, kuriais galima pasinaudoti kaip kokiais daiktais. Šiuolaikinė visuomenė yra taip susvetimėjusi, kad mes nebematome esminių žmogaus savybių, mes nesistengiama padėti tiems, kurie paliko savo tėvynę dėl paprasto noro gyventi.
Kiekviena šalis turi savo papročius, bendravimo ypatumus, taigi sunku prisitaikyti ir perimti juos per kelis mėnesius, todėl dažnai emigrantų elgesio nesupranta užsieniečiai. Tai, kas jiems atrodo nesuprantama ar net baugu, emigrantui gali būti kasdienybė. Lietuvoje mirga marga straipsnių apie emigrantų gyvenimo ypatumus. Mes teisiama juos, kad juodina mūsų šalį, bet ar nuo to tampame patys švaresni?. Juk negalime teisti žmonių, kurių gyvenimo kelio mes nežinome, negalime sakyti, kad aš taip nepasielgčiau, jeigu net nebuvau tokioje situacijoje. Vertinti reikia ne emigrantų įvaizdį, o šalį, kuri žmogų pavertė emigrantu.
Gintarė Levulytė
