Antra ekonominės krizės banga įsisuko į mūsų vargšės valstybės ekonomiką ir visuomeninį gyvenimą. Bedarbių gretos išaugę kaip pyragas iš mielių. Bedarbio įvaizdis toks, kokio nenori niekas, bet šiais laikais nuo nedarbo pabėgti sunku. Ir lengva kalbėti tiems, kas sako „jei dėsi pastangas – turėsi“. Turėsi ką? Minimalią algą už antžmogišką darbo krūvį nekenčiamame darbe? Kad paskui galėtum skaityti knygas ir straipsnius „Kaip dirbti nekenčiamą darbą“ arba „Kaip išgyventi, kai trečią mėnesį negavau atlyginimo“?
Juk tokių istorijų – begalės. O nedarbo karuselė ir įsisuka nuo jaunimo. Jaunimas nedirba, šlaistosi gatvėmis, iš neturėjimo ką veikti daro nusikaltimus. Jauni žmonės neturi kur nukreipti savo jaunatvišką entuziazmą ir energiją, kuri laikui bėgant senka kaip ir viltys gauti darbą. Jau net ne svajonių darbą. Tai kas turėtų svajoti, jei ne jaunimas? Jiems turi būti sparnai, o ne nedarbo lyg neįgalumo grandinės. Juk pati esu jaunas žmogus!
Pirmas mano pasiūlymas, kaip keisti susiklosčiusią apverktiną situaciją, tai darbo rinkos politikos tobulinimas. Kad jaunimui nebekiltų pagundų važiuoti juodadarbiauti į užsienį, reikia sudaryti jiems sąlygas sąžiningai dirbti ir uždirbti Lietuvoje. Gerai, kad darbdaviai gauna išmoką už priimtą jauną, tik ką baigusį universitetą žmogų be darbo patirties. Daugiau galėtų būti priimta panašių įstatymų.
Darbdaviai naudojasi susiklosčiusia padėtimi. Nekelia atlyginimų esamiems darbuotojams, o naujus priiminėja nebent už minimumą ir tik bandomajam laikotarpiui. Visa spauda mirga apie tai, kaip, kas ir kiek sau pasikėlė atlyginimą ir nesąžiningai prisipūtė kišenes vogtų pinigų, o priimti naujų darbuotojų - neskuba. Geriau jiems užkrauti nepamatuotas darbo apimtis esamiems darbuotojams. Kai tie nebepakels nuolatinio bėgimo, įtampos ir nesuskaičiuojamų darbo valandų (už viršvalandžius, žinoma, nemokama), jų vietoje greitai atsiras kiti. Kam čia stengtis išlaikyti lojalius darbuotojus, juolabiau įdarbinti patirties neturintį jaunimą?! Norinčių dirbti – marios, o suteikiančių darbo galimybes – mažuma.
Antras mano pasiūlymas - darbdaviams pakeisti savo požiūrį. Priimti jaunus žmones ir suteikti jiems visą reikalingą skatinimo sistemą. Kalbu apie supratingumą ir kantrybę, kuri, neabejotinai, atsipirks. Juk niekas negimė mokėdamas! Taip pat – suteikti rinkos standartus atitinkantį atlyginimą: jeigu jaunas, tai nereiškia, kad turi dirbti už dyką. Žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, supranta, kada iš jo yra tyčiojamasi.
Tačiau manau, kad ir pats jaunimas turėtų pasistengti. Nereikia laukti vien gerumo iš aplinkos. Būtina yra dėti visas įmanomas pastangas pačiam, kad susirastum patinkantį darbą. Iš patirties pasakysiu, kad įgyti darbinių įgūdžių ir, svarbiausia, išmokti dirbti, „perlipti save“, padeda praktikos. Pradžiai gerai ir neapmokamos praktikos įmonėse. Taip pat - universitete ar kolegijoje pasirinkta studijų programa. Palankiau, kai ji atitinka Jūsų norus, o ne yra studijuojama vien dėl diplomo. Taip pat vidinė nuostata: „aš galiu“. Geriau yra neleisti visuotiniam pesimizmui žlugdyti savo jauno proto. Taip, svarbu yra suvokti, domėtis rinkos situacija, Lietuvos polika, ekonomika, tačiau... kad ir kaip bebūtų, juk kai kurie sėkmingai įsidarbina. Tai gal, jei nepasiduosiu, pasiseks ir man?
Justina Ūsaitė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
