Vasara buvo pagrindinis metų laikas, kai įvairaus amžiaus jaunuoliai ieškojosi darbo įvairiose įstaigose, kavinėse, sandėliuose ir panašiai. Tačiau problema visur vienoda: laisvų darbo vietų yra, tačiau darbo – ne. Taigi, kodėl darbdaviui nekyla ranka sudaryti darbo sutarties su jaunu žmogumi?
Dažniausia priežastis – darbo patirties stoka. Bet tada iškyla klausimas: kaip žmogui įgyti patirties, jei jam nėra suteikiama galimybė tam? Kiekvieno žmogaus pirmasis darbas tikrai nebuvo ofise, direktoriaus ar administratorės vietoje.
Merginos labiau taikosi į padavėjos, kasininkės, konsultantės vietas, vaikinai – į didmeninės prekybos prekybos centrų salės darbuotojus, barmenus. Tačiau kas vyksta toliau?
Studijų metu studentams yra privaloma praktika, kurią jie turi patys susirasti, kur atlikti, kad pareigos atitiktų jų specialybę. Taigi studentai, baigę praktiką ir tapę savo srities specialistais, bando įsidarbinti jau nebe kavinėse ir prekybos centruose, o siekia užimti savo srities specialistų darbo vietas. Tačiau daugelis vėl iš darbdavių išgirsta tą pačią frazę – trūksta darbo patirties.
Tokie dalykai ir skatina jaunimo emigraciją į užsienio šalis. Lietuvoje yra labai mažos perspektyvos kilti karjeros laiptais, siekti tobulumo. Kad to išvengtų, sprendimus ir požiūrį turi keisti darbdaviai: įdarbinti bent bendomam laikotarpiui kątik baigusius mokslus savo srities specialistus ir leisti jiems įgyti taip reikalingos patirties.
Lina Kočetkovaitė,
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
