Lietuviai, latviai ir lenkai užsienyje yra vertinami kaip puiki darbo jėga. Tam tikra prasme esame laikomi vergais, kuriems mokamas menkas užmokestis už puikiai atliktus darbus. Anglijoje dirbdami lietuviai nesiskundžia, jiems užtenka tiek, kiek jie uždirba – taip sako kiekvienas darbdavys ar naujos kartos anglas.
Mes esame ta darbo jėga, kuri neprieštarauja dėl kėlimosi anksti ryte tam, kad paruoštų darbui restoraną, kavinę ar prekybos centrą. Mes nesiskundžiame dirbdami 12-14 valandų per dieną ir gaudami vos vieną laisvadienį į savaitę. Tokia yra visų mūsų pradžia užsienyje.
Už pastangas mus ten įvertina. Kiekvienas save gerbiantis darbdavys po kelių mėnesio sunkaus darbo suteikia galimybę kilti pareigose arba bent pasididinti minimalų atlyginimą. Kita medalio pusė yra ta, kaip mus mato senosios kartos atstovai. Šiuo metu emigrantams yra griežtinama tvarka dėl socialinio draudimo numerio išdavimo (ne tik lietuviams). Be šio numerio darbdavys negali legaliai jūsų darbinti. Taip yra todėl, kad per keletą metų emigrantų skaičius šalyje išaugo ir Anglijos piliečių nedarbo lygis pradėjo kilti.
Esame kaltinami tuo, kad atimame darbo galimybę iš tos šalies gyventojų, bet paklausus jų ar keltumėtės 4 valandą ryte tam, kad paruoštume kavinukę darbui, išgirsti galima tik atsakymą – ne, mes norime darbo biure. Tokie mes esame, kai kalba eina apie darbo nebijančius lietuvius.
Deja, kas yra kalbama apie emigrantus, pasirinkusius vagies duoną, mes skaitome ir girdime kiekvieną dieną. Man nemalonu juos vadinti lietuviais, nes tai tik didelė gėda. Tokių žmonių atsiranda kiekvienos šalies emigrantų gretose ir apie tai yra skanduojama. Svarbu nepamiršti, kad nors apie mus pačius, kaip emigrantus, nieko gero negirdėti, mus vertina kaip darbuotojus. Nežiūri į mūsų kilmę, o vertina mūsų pastangas.
Karolina Brazauskaitė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ