Naujausiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis nuo 1990 metų iš Lietuvos emigravo 615 tūkst. žmonių, kas metus šis skaičius vidutiniškai siekia 30 tūkst. piliečių. Tuo tarpu per pastarąjį dešimtmetį į Lietuvą kas metus imigravo tik apie 6500 žmonių, iš kurių grįžtantys Lietuvos piliečiai sudarė net 80 proc. Tad, kas lemia lietuvių apsisprendimą emigruoti? Atsakymo toli ieškoti neteko – savo artimųjų ir draugų rate pavyko rasti ne vieną, sutikusį papasakoti apie emigranto duoną.
Priežastys, lemiančios migraciją
Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos, išskiriami du veiksniai, skatinantys lietuvius ieškoti galimybių kitose šalyse: mažas darbo užmokestis, aukštas nedarbo lygis ir socialinio nesaugumo jausmas. Šiuos faktus liudija ir kiti statistiniai duomenys – net 85 proc. visų piliečių prieš emigraciją metus ar ilgiau negalėjo susirasti darbo.
8 metus migracijoje gyvenantis Ignas* atskleidė, kad emigranto kelią pasirinkti privertė pinigų trūkumas. Architektūros studijas baigusi Eglė* tiesiog nerado darbo pagal išsilavinimą. Du metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Vilija* paatviravo, kad užsienyje daug lengviau susirasti darbą, be to darbas – apmokamas geriau nei Lietuvoje. Ji prisipažino, kad minimalaus atlyginimo pilnai užtenka susimokėti už būstą, komunalines paslaugas, sveikai ir kokybiškai maitintis bei įsigyti rūbų, avalynės ir kitų prekių, turiningai leisti laisvalaikį.
Daugelis lietuvių jaučia ne tik skurdą, bet ir teisingumo trūkumą, šį faktą pagrindė sveikatos tematika organizuoti tarptautiniai tyrimai, kuomet klausiant Lietuvos piliečių apie tai, kas jiems yra svarbiausia gyvenime, dauguma atsakė, kad tvarka ir teisingumas, kai tuo tarpu kitų šalių atsakymai buvo šeima, draugystė ir meilė. Skamba gana komiškai, tiesa?
Netinkamas darbdavio požiūris į darbuotoją bei karjeros perspektyvų trūkumas yra kita svarbi emigracijos priežastis. Vilija prisipažino, kad užsienio darbdaviai yra daug nuoširdesni: „Juos domina tai, kaip tu dirbi, o ne kokius diplomus turi ar kokią patirtį esi sukaupęs. Jeigu esi atsakingas ir tinkamai atlieki pavestas užduotis, darbdavys stengsis išlaikyti tave savo kolektyve ir paaukštinti darbe.“
Emigracijos kryptys ir emigranto portretas
2011 metų statistikos duomenimis iš savo išvykimą deklaravusių emigrantų pusė emigravo į Jungtinę Karalystę, 10 proc. išvyko į Airiją, likę laimės ieškojo Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visai kitokia situacija buvo iki įstojimo į Europos Sąjungą. Pagrindinės valstybės, turėjusios didžiausią lietuvių emigrantų skaičių buvo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys, svarbiausia jų – Rusija, daug emigrantų kėlėsi į Jungtines Amerikos Valstijas.
Statistinis emigruojantis lietuvis yra nevedęs ir jaunas, 20 – 34 metų amžiaus (60 proc. visų emigrantų), turintis vidurinį arba profesinį, o ketvirtadalis – aukštąjį išsilavinimą. Pasikeitusi yra emigruojančių šeimų sudėtis: jei anksčiau daugelis šeimų vaikus palikdavo Lietuvoje, tai šiuo metu dauguma šeimų juos vežasi kartu su savimi.
Ne paslaptis, kad daugelį straipsnių apie lietuvius emigrantus galima rasti kriminalų skiltyse. Kažkada viešėjus Anglijoje ir norint pasisukti apžvalgos rate apsauginiai, betikrindami rankinę, pasidomėjo mano tautybe, o išgirdę atsakymą, tuo pačiu pajuokavo: „peilis, kirvis no?“. Pašnekovų paklausus apie kitataučių požiūrį į juos, jų nuomonės išsiskyrė. Ignas teigė, kad Anglijoje lietuvių nemėgsta vien dėl to, jog jie turi prastą reputaciją dėl dažnai žemo mentaliteto nulemto elgesio, kuris priverčia jaustis atstumtaisiais. Kiti kalbinti emigrantai teigė, kad vietiniai juos vertina palankiai. Svečiose šalyse lietuviai jaučiasi gerai ir laisvai, nekankina nei psichologinės, nei finansinės problemos, tačiau išlieka artimųjų ir tėvynes ilgesys.
Akivaizdu, kad kiekvienas emigruojantis lietuvis turi skirtingų tikslų ir lūkesčių, kuriuos siekia įgyvendinti svečioje šalyje, tačiau naudojamos skirtingos priemonės šiems tikslams pasiekti. Vieni pasiekia daug ir yra gerbiami, o kiti išgarsėja įvairiomis suktybėmis. Tad rašinį belieka užbaigti liaudies išmintimi: „namai pragarai, be namų – negerai“, o gal „visur gerai, kur mūsų nėra“...?
*Emigrantų vardai pakeisti
Edita Jegelevičienė
