Lietuvi, ar tu didžiuojiesi savo tautybe? Jeigu taip, tai ką veiki užsienyje? Bet ne apie tai aš. Juk žinome, kad žmonės emigruoja ne be priežasties: užsienyje galima sau daugiau leisti, ten yra daugiau žmonių, didesnė tolerancija, o ir valstybės didesnės. Ir ką gi tai galėtų reikšti? Ogi vieną – ten yra daugiau galimybių vogti. Jeigu ne vogti, tai užsiiminėti narkotikų pardavinėjimais. Jeigu atrodo, kad aš meluoju, šaunu, bet tiesa yra tokia: lietuviai užsienyje garsėja pačia įdomiausia veikla blogąja prasme.
Jeigu esi buvęs užsienyje, turbūt žinai, kad sakyti, jog esi iš Lietuvos – gėda. Anglijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Norvegijoje ar net Egipte pasakyt: „O taip, žinau lietuvius, jie iš manęs pavogė mašinoje buvusią magnetolą.“ Na, o jeigu ne taip drastiškai, galima pakalbėti apie užsienyje esančių vyrų smurtavimą. Atrodytų, kas tas vienas smūgis, bet, žiūrėk, visai savo tėvynei jau uždedi štampą. Žinoma, kitiems tai „vienodai atrodo“, bet save gerbiantys, išsilavinę žmonės, ieškantys geresnės darbo vietos, yra išvaromi būtent dėl pagarsėjusių smurto, vagysčių ir net mužikiškumo protrūkių.
Netiki? Taigi galima mesteli tokį pavyzdį, kurį visi žino. Henrikas Daktaras. Pabėgo? Pabėgo. Rado? Rado. Rodė per žinias pusėje Europos? Rodė. Tai va... Labas, lietuvi, turi bėdą... Taip ir pradedama bijoti mažos tautelės, kurioje gyvena vos ne vos trys milijonai žmonių (kai vien Maskvoje ar Londone jų galima sutikti dešimtimis milijonų). Esam karingi, žinoma, apie tai kalba daugelis istorikų. O ir pirmųjų emigracijų pavyzdžiai parodo, kokia mužikų tauta mes esame. Ėjome iki Raudonosios jūros, kad muštume žmones, gąsdintume juos, atimtume turtą. Rodos nieko, bet dar dabar istorijos vadovėliai primena mums, kokie esame žiaurūs. Matyt, šimtmečiai ar net tūkstantmečiai lietuvio nepakeis.
Žinoma, labai pesimistiškai kalbu. Turiu atsiprašyti. Juk yra ir grupė žmonių, kurie sėdi įvairiuose fabrikuose, dirba juose apie dvyliką valandų per parą ir net nebegali išeiti į miestą, nes, tiesiog, nebeturi jėgų! Apie tokius žmones, aišku, blogai nekalba. Apie juos juk nėra ką pasakyti. Na, nebent vieną žodį – vergai. Visi žino statistiką, visi žino, kad dirbs juodus darbus. Juk tik vienetai svečioje šalyje gali pasiekti kažko daugiau negu pardavėjo, šlavėjo ar bananų fasuotojo pareigų. O ką, užsienis tuo ir naudojasi... Gali tave nuvežti iš taško A iki taško B. Nuvežę tave įkiš į būstą, kurį tu dalinsiesi dar su septyniais kolegomis. Ir ką, šypsosiesi, nes bus patenkinta tavo materialiomis gėrybėmis apaugusi šikna.
Lietuvi, būk žmogus. Jeigu jau emigruoji į užsienį, perskaityk etiketo knygą. Venk to darbo, kurio nedirba joks svetimos valstybės gyventojas, nes vergija nebemadinga. Ieškokis darbo Lietuvoje ir dirbk! Galbūt darbas ir bus ne taip gerai apmokamas, bet pavargęs nebeturėsi jėgų smurtauti, o jeigu ir turėsi, tai bent jau liks savo valstybėje. Juk vis mažiau gėdos...
Greta Monstavičiūtė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
