Žiniasklaida, kaip ir prostitucija, eina į parankę įsikibusi tiems, kurie gali pirkti ir kuriems reikia trumpalaikio bei efektyvaus bendradarbiavimo. Visgi, tai yra darbas. Pinigais grįsti mainai. Tačiau kalbant apie žiniasklaidą, kurios didžiausia pareiga – informuoti šalies gyventojus, ar galima kalbėti apie tokius pirkimo – pardavimo sandėrius? Ar moralė turi savo kainą? Ar žiniasklaida turi moralės? Pasitikėjimas žiniasklaida šiandien, pagal statistikos duomenis, yra aukštai ir greičiausiai neketina kristi, tačiau sunku spręsti, ar tas pasitikėjimas tikrai pamatuotas.
Piktinimasis žinisklaida panašus į piktinimąsi politika, kai protestuojama, badaujama ir besikeikiama priešais užtrenktas duris. Žinoma, didvyriška, tačiau ar tai ką nors keičia? Galima kalbėti apie moralę ir kitus šventus dalykus, bet tai keičia nusistovėjusią tvarką taip pat kaip kalbos keičia judėjimą globalinio atšilimo link ar badaujančių situaciją Afrikoje.
Kaip paprastam Lietuvos žmogeliui pasikalbėti su žmonėmis, vienokiu ar kitokiu būdu sprendžiančiais jų likimą, jei ne per žinisklaidą. Ir kaip tiems, kurie sprendžia tą likimą, ar bent jau norėtų spręsti, pasikalbėti su kokiu eiliniu statybininku Juozu ar mokytoja Onute? Tuo tikslu užsakomi straipsniai, sumokami pinigai už tam tikros informacijos sklaidą. Kuo įmantresnė kupiūra, tuo varganiau atrodo moralė. O tos informacijos šiandien tiek daug, kad eiliniam piliečiui sunku susigaudyti, ką jau kalbėti apie objektyvumo paieškas. Žiniasklaida tarytum vedlys, sukabinantis už rankučių skirtingas visuomenės dalis, tam, kad jos eitų viena ar kita kryptimi. Dažniausiai – kruopščiai suplanuotu maršrutu.
Žiniasklaida yra tokia, kokia yra visuomenė. Žinisklaida ten, kur vieni pjaunasi dėl valdžios, įtakos ar vardo, kur norima subtiliai apšmeižti ar sukelti kąnors ant kojų, tarytum kaulą išalkusiam šuniui, numeta naujieną tiems, kas su malonumu jį pagriebs. Pasiūla atitinka paklausą.
Tai yra verslas. Bet kuri visuomenės pasitikėjimu grįsta valdžia gali turėti prielaidų korupcijai ir parsidavinėjimui, tas pats galioja ir „ketvirtąjai valdžiai“. Kaip ir betkoks kitas verslas, žiniasklaida turi iš kažko gyventi, ir tą pragyvenimo šaltinį gali pasiūlyti tretieji asmenys, kuriems reikia, jog visuomenės nuomonė būtų vienokia,o ne kitokia ir kuriems visuomenės informavimo priemonės yra patogiausi įrankiai tos nuomonės lipdymui. Ir tampa aišku, kad tai, kas sakoma, dažnai yra ne objektyvus informavimas, o gerai apgalvotas visuomenės nuomonės formavimas. Geriems pasiūlymams sunku atsispirti, net jei tai būtų morale nekvepiantis parsidavinėjimas.
Kas slepiasi už to žiniasklaidos namelio sienų? Kas ką valdo, kas visu tuo rūpinasi, nuo ko priklauso tai, ką kasdien gauname į savo pašto dėžutes, arba tai, ko patys ieškome plačiose informacijos lankose? Kuo giliau į mišką, tuo tamsiau ir juodžiau tai gali atrodyti. Tad patogiausia ir geriausia, ko gero, būtų į tą tamsų brūzgyną nesiveržti.
Ko gero, žinisklaida dalinasi savo meile su tais, kurie turi ką už tai pasiūlyti. Ir neverta tikėtis, kad avelės paklydėlės grįš į tiesos aptvarą, jei pakeliui žolė bus žalesnė ir pievos platesnės.
Ieva Salatkaitė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
