„Jei žadi skaityti tai tik vieną kartą
ir pasiduoti vienkartinumui,
nesivargink,
nes argumentas bus tau nepažinus.“
Čia Ne Remarka
Šiurpuliai staiga nupurto odą, neatsargiai pagalvojus apie būseną, kai supranti, jog tavo akinių lęšiai tau nežinant buvo pakeisti. Nesvarbu, ar tai bebūtų jusliškai nemalonios dioptrijų variacijos, ar antagonistinis spalvų atspindys, ar žvairumą provokuojantys mažyčiai nauji įbrėžimai ties nosies pakraščiu, kai tiesiog jauti, kaip akies siūlas traukia savo gentainę nosį ir vedžioja ją, na, už pačios savęs. Kad ir kaip ten bebūtų, tuo pat metu iš urvelio išsirausia velyvų pusryčių prabudęs kuždesys: „O, pradėjai mąstyti…“.
Mes mąstome nuolatos, miegant ir būdraujant, žiovaujant ir šaukiant, atspindint savo artimą ir tuos dalykus, kurių ištarti nebesirįžta leisti net pats klišių cenzas. Galiausiai imame mąstyti apie tai, kaip mąstome, ir kaip tai vargina. Šviesogreičiu lekiančios žinutės, lyg baubiančios apokaliptinės sirenos, savo atvirumu šokiruoja ir paralyžiuoja pastangas laikytis savosios prasmės. Taip nejučia mes nusprendžiame pailsėti. Atsijungti nuo savęs. Mes nebekvėpuojame. Už mus kvėpuoja kiti. Mums rūpi tai, kas ir kaip turi rūpėti. Mes padarysime viską, atiduosime viską – imkit mūsų mintis! - tik neskriauskite mūsų akių. Mes žiūrėsime, bet niekam nesakysime, kad matom.
Mes globojame nuomonės sąvoką, lyg brangiausiąjį turtą, mūsų individualybės karūną, kurią tyčia ir lyg netyčia demonstruojame visur ir visada. Tačiau individualybės nuomonėje yra bene tiek pat, kiek žmogus iš tikrųjų nori ištrūkti iš informacijos viesulų ir lyg molį jį lipdančių ar jau nulipdžiusių artimų ir svetimų rankų pirštų. Nes nepriklausome vien tik sau, nes nesame vien tik savo pačių produktas. Galbūt todėl kartais slegia nerimas, tūlo mąstymo nešinas, jog esame atsakingi ne tik už tai, ką darome, bet ir už tai, ko net nebandome iš tikrųjų pažinti.
Pasaulio gaublys sėdi patupdytas ant subtilumo dramblio. Dramblys kočioja Žemę, taško Ramiojo vandenyno purslus į šalis ir žaidžia su fundamentalumu – Žemės apvalumu! Ar ne tu vogčiomis kadaise stebėjais, jog žmogus realiai tiki, jog Žemė sklando beorėje erdvėje ir tiesiog kabo ten savo pasididžiuotinu burbulu? Ar ne tu kadaise norėjai trenkti durimis ir iškeliauti į palaimingąjį pasulio kraštą? Ar ne tu jau vakar juokeisi iš tų naiviųjų, bepročių, keistai mąstančių žmonių, nepasiduodančių žinios sklaidai ir besilaikančio to tokio brangaus, tyro ir jautriai naivaus Žemės plokštumo su išdidžiaisiais savo kraštais? Ar ne tu tada pasijutai toks be galo išdidus atsisukti atgalios ir pažvelgti į vaikiškas savo akis, kurios gal kliedėjo, o gal...tiesiog svarstė?
Kiekvienas žmogus yra žinios sklaidos dalyvis, tik retas kuris išlaiko to susivokimo būseną. Dažniausiai dalyviais tampama aktyviais – tais, kurie vis atnaujina savo technologinę ir idėjinę įrankių dėžę pagal naujausias oponavimo tendencijas. Ir nuomonė patampa Nuomone. Individualia. Karūna. Bėda ta, kad tikrasis susivokimas išsirutulioja lėtai ir tyliai, pačiam sau, pagarbiai. Tačiau svarbiausia, jog su savo dalyvumo suvokimu žmogus atsiduria akistatoje su kiekvienos mielos ir niekingos žinutės subjektyvumu. Subjektyvumas – tai tas, kuris ištampo visas naujos informacijos siūles ir informacija iš fakto tampa pasipiktinimu, pagieža, pajuoka ir begaline papūga. Akimirksnis ir išryškėja individualumo siekio niekis. Neapdairus akimirksnis ir tampi nebe savomis mintimis ir nebe savu kvėpavimu.
Niekas netampa prostitute, kol to nesuformuluoja kas nors kitas. Niekas iš tikrųjų nemato savęs, kol nepajunta tikrųjų ar tariamų aplinkinių žvilgsnių. Žinios sklaidos fontanai nenustos kritę ant tavo pečių, kol tu jį tebežarstysi amžinajam atilsiui atgulusių minčių monetom. Galbūt jau pats laikas prisiminti ir pasitelkti tą paauglį save, skepticizmo nuglostytu veidu ir nenumaldoma kompulsija viskam prieštarauti. Nes juk gyvenimo tarpsnių smagumas mums suteiktas ne veltui. Tad ant nosies patupdęs tuos savo kažkieno paslapčia nunešiotus akinius pajusk, kaip sąmonę maloniai apgaubia susivokimas.
Audra Bajorinaitė
