Buvo laikas, kai žiniasklaida asocijavosi su drąsiu, tiesiu ir patikimu laisvu žodžiu. Neveltui žiniasklaidos reikšmė, ypač kalbant apie politines aktualijas, siejama su tokiais epitetais kaip „didysis arbitras“ ar „visuomenės interesų sarginis šuo“. Deja, pastarųjų metų realijos masinės medijos sferoje įrodo faktą, kad laisvas žodis kuo toliau, tuo labiau netenka teigiamų konotacijų ir tampa galingosios mažumos manipuliavimo masėmis įrankiu.
Turbūt spaudos, televizijos, radijo ir interneto kūrėjai net neįtarė, kad visos šios priemonės kartu kada nors veiks kaip nepakeičiamas ginklas, siekiant paveikti žmonių sąmonę ir suvokimą. Keisčiausia yra tai, kad Lietuvai priklausant SSRS, viešosios žiniasklaidos moralinis pamatas blaivaus proto žmogui buvo aiškus ir suprantamas. Tačiau gyvenant laisvoje demokratinėje valstybėje visuomenės informavimo priemonėmis sklindantys pareiškimai, pasisakymai, logiškai atrodančių faktų deklaravimas ir jų įvairovė glumina net paprastai objektyvia nuomone pasižymintį individą.
„Negirdėjai? Rusai per Baltijos valstybes ties kelią. Visus mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Laikraščiai rašė“, – paniškai įtikinėjo šalia sėdinčią kompanionę autobuso keleivė. Išgirdęs tokią naujieną jaunimas, pasidalijo kreivais žvilgsniais ir atlaidžiais šypsniais, o keleivės kalbinta moteris metė piktą repliką: „Ką tie laikraščiai?!”
Tai tik viena situacija iš nūdienos gyvenimo. Prisipažinsiu, ir man buvo juokinga klausytis šio pokalbio, išreiškiančio dvi kraštutines opinijas, kuriomis, manau, vadovaujasi dauguma mūsų šalies gyventojų. Viena moteris per daug patikli, nesugebanti iš pateiktos informacijos atsirinkti, „kur grūdai, o kur pelai“, be to pasižyminti neadekvačia reakcija. Tuo tarpu kita – netekusi pasitikėjimo spauda, prilygina jos esmę „tuštybių mugei“.
Sunku visuomenei, bet ne ką lengviau ir „ketvirtosios valdžios“ atstovams. Nemanau, kad dažnas galėtų užsiimti prostitucija savo noru. Kad ir kokia jos forma būtų, malonumo parsiduoti maža. Be to, vargu ar prie šito galima priprasti. Tačiau gyvenimas liberalizmo prieglobsty išugdė išgyvenimo instinktą: „homo homini lupus est“.
Kitaip tariant, jei tu neatliksi darbo už kurį moka, tai padarys tavo kolega. Dar daugiau, jei atsisakysi kelių tokio tipo užsakymų – galbūt sutaupysi darbdaviui vienos algos dydžio išlaidas. Taip pat gali nutikti, jei vis dėlto sumanysi pasidalinti su visuomene tikrais faktais grįsta, aktualia medžiaga ir kažkokios neaiškios apvaizdos dėka, tavo informacija pasieks dienos šviesą.
Rašydama šia tema ir pati uždaviau sau klausimą, ar galėčiau parduoti savo įsitikinimus. Prieš metus, kol dar tik studijavau, kol naiviai tikėjau, kad jaunas iniciatyvus žmogus gali ką nors šiame krašte pakeisti, net neabejoju, būčiau atsukusi tokiam siūlymui nugarą.
Tačiau šiandien matydama realią situaciją visose mūsų gyvenimo srityse, nors svirtų rankos ir akys kryptų žemyn nuo neapsakomos kaltės prieš save ir gėdos, pamynus savo principus, kažin ar turėčiau kitą pasirinkimą, kaip paklausti užsakovo, kokia už darbą siūloma suma.
Sigita Gintilaitė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
