Žiniasklaida Lietuvoje – dažnai tik reklaminio ploto pardavėja. Ne taip jau ir svarbu, kiek tas kvadratinis centimetras kainuoja pirmajame, antrajame leidinio puslapyje ar matomiausioje internetinio portalo vietoje. Kaip ir bet kuris kitas verslas, žiniasklaida paklūsta pasiūlos ir paklausos dėsniui. Šiuo metu Lietuvoje sėkmingiausieji - suknelių ilgius bei pėdkelnių spalvą aptarinėjantys internetiniai puslapiai, žurnalai. Persisotinusi asmeninėmis problemomis visuomenė nori tik pramogų ir įdomybių.
Paskutinis Gallup tyrimas vertino 140 tautų požiūrį į jų vietą pasaulyje bei šiandieninį gyvenimą. Lietuva pateko į bejausmių visuomenių trejetuką. Aplenkę Rusiją, bet atsilikdami nuo Gruzijos ir Singapūro esame treti. Gali būti, kad tokio dalyko, kuris galėtų supurtyti snaudžiančią Lietuvos visuomenę, iš viso nėra. Ar reiškia, kad nei vienoje situacijoje niekas nėra taip jau svarbu? Naujiena jau kitą dieną bus pakeista naujesne, o įvykių grandinė neturės jokios apčiuopiamos reikšmės visuomenei.
Akivaizdu, medijos formuoja ne tik madų tendencijas, grožio suvokimą ar įtakoja politikos vėjus. Jos iškreipia žmonijos požiūrį į fizinį ir psichologinį smurtą. Norėčiau pasidalinti mintimis, kurias radau Keitho Testerio knygoje „Užuojauta, moralė ir medijos“ (angl. Compassion, Morality and Media).
K. Testeris cituoja kritiką Raymondą Williamsą, rašiusį, kad medijų, ypač televizijos, poveikis dažnai neįvertinamas tinkamai: yra didžiulė properša tarp televizijos technologijos, kurią valdo ir interpretuoja profesionalas, bei politinės ir kultūrinės erdvės, kuriai ši informacija pateikiama.
Prancūzų filosofo Alaino Finkielkrauto nuomone, kai kalbame apie badą pasaulyje, kitaip nei mūsų protėviai negalime pateisinti abejingumo. „Mes negalime teigti, kad nieko nežinome apie badą Afrikoje ar žudynes Azijoje. Mes žinome, kad žinome ir visas likęs pasaulis tai žino taip pat.“ – pabrėžia jis. Kuo daugiau kančių žmonės mato per TV, tuo mažiau tai jaudina. Pasikartojantys įvaizdžiai užmuša bet kokį pareigos veikti jausmą. Naujienų siužetai, pasakojantys apie tragiškus įvykius, tampa kasdienybės dalimi, persisotinusiai visuomenei sukeliančia nebent déjà vu.
K. Testeris akcentuoja ir Zygmundo Baumano pastebėjimus. Jo nuomone, moralinių ryšių tarp žiūrovų ir žmonių ekrane pobūdį gali nulemti tai, kad nepažįstamasis televizijos ekrane yra visiškai kas kita, nei nepažįstamasis miesto gatvėje. Telemieste egzistuojantis asmuo netenka medžiagiškumo, fizinio kūno. Žiūrovas iš stebimojo tikisi pramogų, linksmybių.
Būtent medijos sukūrė pasaulį „ten“. Pagrindinis pasaulio „čia“ tikslas – išlikti izoliuotu nuo kenčiančiojo pasaulio. Galiausiai, Z. Baumano nuomone, sukuriamas dirbtinis pasaulio, kuris yra žemiau etikos normų ir kuriam nėra išsigelbėjimo, vaizdas. Žiūrovas įtiki, kad bandymai išgelbėti pasaulį nuo jo paties brutalumo bus neveiksmingi ir, anksčiau ar vėliau, žlugs.
Sunku pasakyti, ar tinkamiausia žiniasklaida yra ta, kuri stovi tarp gėrio ir blogio. Žurnalistai dažnai tikisi, kad problema auditorijai parūps dėl „teisingų“ priežasčių. Atsakinga galėtume pavadinti tik tą žiniasklaidą, kuri ne tik žino. Tą, kuriai rūpi auditorijos ugdymas. Ypač – moralinis. Optimistiškiau nei daugelis tautiečių manau, kad kokybiška, turininga žiniasklaida galiausiai atras savo nišą ir bus ne ką mažiau skaitoma nei geltonieji puslapiai ar kriminalų suvestinės. Galiausiai išmoksime atskirti, kas tikra, o kas – ne, kam verta eikvoti laiką.
Radvilė Rimgailaitė