Atėjo laikai, kuomet jaunuolis, pareiškęs, kad studijuos užsienyje tokia deklaracija nustebintų geriausiu atveju savo senelius. Studijuoti svetur dabar tapo taip pat madinga, kaip pirkti kavą išsinešti ar šeštadienio vakarais žiūrėti „Radžis ieško žmonos”, o po to burnoti, kad lietuviški komerciniai kanalai degraduoja. Kad ir kaip ten bebūtų, „madinga” ne visada yra sinonimas žodžiui „gerai”. Ar tikrai studijuoti Vakaruose yra puikesnė išeitis nei likti tėvynėje?
Dažnas pasakys, kad likti Lietuvoje „dėl skaičiaus” yra didžiausias absurdas: juk užsienyje oras geresnis, saulė ryškiau šviečia, o ir kišenės kur kas pilnesnės. Bene kiekvienas bus girdėjęs ir sėkmės istorijų, kuomet tūlas studentas sugebėjo bestudijuodamas aukso kalnus susikrauti, o jei ne, tai bent naują „iPad’ą“ nusipirkti. Dar kuris mintyse pagalvos, kad už Lietuvos ribų viskas tikrai bus DAUG geriau. Visur gerai, kur mūsų nėra.
Mes, lietuviai, visuomet einame vedini stereotipų ir kartais net nebandome klausytis, ką šneka aplinkiniai. XXI a. tapome tokie kosmopolitiški ir su tokiu entuziazmu keliaujame pažinti plačiojo pasaulio, jog net nebepastebime gėrio aplinkui mus. Lietuvoje puikus, nors dažnai lietingas, oras, saulė spindi maždaug 106 dienas per metus, o štai ties kišenių pilnumu ir sustokim.
Sutinku, dabartinė situacija nėra ideali, tačiau jei ir toliau tokiais mastais vyks jaunų, talentingų ir sumanių žmonių emigracija, Lietuvoje tuoj turėsime didžiulį kiekį susenusių žmonių ir 141 seimūną, „motyvuotą” dirbti liaudies labui. Jei dėl savo ateities nepasistengsime mes, to už mus nepadarys niekas. Net nesuskaičiuoju kokią galybę kartų girdėjau, jog „kai užaugsiu suprasiu, jog niekas niekuomet nesikeičia”, „kai užaugsiu pamatysiu, kaip viskas yra blogai” ir kad „taip šneku tik todėl, kad esu kupina jaunatviško maksimalizmo”. Bet aš ne viena, kuri nori keisti savo Tėvynę! Kur dingsta jaunatviškas maksimalizmas ir kuomet jaunuolis nuleidęs galvą pasirašo sutartį su Vakarų universitetu? Kada trūksta kantrybė ir nusprendi spjauti į viską?
Įgauti patirties, pajusti kitokį gyvenimą nėra blogai. Blogai yra tai, kad jaunimas nebegrįžta. Pamatę, jog užsienyje tvarkydami viešbučius ar fasuodami žuvį jie gali gauti trigubai didesnį atlyginimą, nei Lietuvoje per dienų dienas sėdėdami ofise, jie nebemato prasmės grįžti ir kelia retorinį klausimą: ar valyti tualetus Danijoje ir gauti 3000 litų, ar Lietuvoje sėdėti biuro krėsle ir dirbti už minimumą yra juodadarbystė?
Galite mesti į mane akmenį, tačiau nemanau, kad studijos už jūrų marių yra geras pasirinkimas. Savuose universitetuose turime tokių dėstytojų profesionalų, kurie ne vienam užsieniečiui galėtų nosį nušluostyti. Turime ir gabių studentų, kuriems reikia viso labo motyvacijos ir bent menkos garantijos, kad Lietuvoje jie bus reikalingi ir galės sėkmingai darbuotis.
Jei visi rinksis lengviausią kelią, čia, pas mus, niekuomet niekas nepasikeis. Esame jauna valstybė, todėl patys ją ir formuojame. Šiek tiek primena plasteliną: ką nulipdysi, tą ir turėsi. Ir jei subrendę žmonės ir toliau galvos, kad noras bent pabandyti keisti savo valstybę tėra jaunatviško maksimalizmo išraiška, mes ir toliau kiekvieną dieną mojuosime skrendantiems lėktuvams ir linkėsime broliams jaunuoliams emigrantams gero kelio, sėkmingų studijų ir patogaus gyvenimo Vakaruose, kol galų gale atsitokėsime supamojoje kėdėje su apdriskusia lietuviška knyga rankose. O tada ir pagalvosim: galėjom kažką pakeisti, galėjom...
Birutė Marija Kontrimaitė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
