Šiomis dienomis toks klausimas turbūt kaip niekada svarbus. Visuomenės diskusijos dėl skalūnų, atominių elektrinių statybos, šiukšlių deginimo, kiaulių fermų statybų ir t.t., yra tik keletas pavyzdžių, kur atsiremiama į aplinkosaugos sistemos kompetencijas apsaugant Lietuvos gamtą ir žmonių sveikatą nuo neigiamų pasekmių. Pastaruoju metu tenka ypatingai daug išgirsti politikų pasisakymų, kad žmonėms nėra ko nerimauti dėl skalūnų dujų išgavimo sukeliamų rizikų, nes aplinkosaugos institucijos yra pilnai pasiruošusios tinkamai prižiūrėti tokias veiklas. Bet kaip yra iš tiesų? Ar galime būti ramūs dėl savo sveikatos ir aplinkos?
Turbūt visi galime sutikti, kad kiekvienos valstybinės sistemos pagrindas (ar tai būtų mokslo, ar sporto, ar medicinos) yra žmonės. Be žmonių jokios sistemos nebūtų. Ir turbūt visi galime sutikti, kad stiprios sistemos pagrindas yra kompetentingų specialistų turėjimas ir galėjimas juos išlaikyti. Jokia sistema negali veikti efektyviai, jeigu jai trūksta kompetentingų ir savo darbą išmanančių žmonių. Ir turbūt galime pripažinti, kad pagrindinis faktorius, norint turėti kompetentingus žmones sistemoje, yra pakankamas atlygis už darbą, kuris leistų žmonėms oriai gyventi. Taigi, jeigu mes šioje vietoje sutariame, galima panagrinėti kas vyksta aplinkosaugos sistemoje su jos specialistais ir atsakyti į išsikeltą klausimą.
Įvertinti tai visai nesunku, nes šiuo metu visos valstybinės institucijos savo internetinėse svetainėse skelbia, kokius atlyginimus išmoka. Mums tik belieka pateiktus atlyginimus „ant popieriaus“ perskaičiuoti į realiuosius gaunamus atlyginimus, t.y., „į rankas“. Pavyzdžiui, paimkime, kad ir Kuršių Nerijos parko direkciją, kuri yra atsakinga už nuostabiausio Lietuvos kampelio išsaugojimą. Šis darbas yra ypatingai sunkus, kadangi norinčiųjų „atsipjauti“ sau šio nuostabaus kampelio tikrai netrūksta. Taigi, Kuršių Nerijos parko direktoriaus atlyginimas yra 2456 litai, o pagrindiniai specialistai (vadinami vyriausieji specialistai), dirbantys šiame parke, gauna apytiksliai nuo 1300 iki 1700 litų algos. Toks pasiskirstymas priklauso nuo to, ar jie priimti kaip karjeros valstybės tarnautojai, ar dirba pagal darbo sutartis. Tiek vienų, tiek kitų funkcijos ir kompetencijų reikalavimai nesiskiria. Skirtumas atsiranda dėl deficitinių valstybės karjeros tarnautojų vietų, kurių parkams ir kitoms aplinkosaugos institucijos suteikiama ne per daugiausia. Nors šie skaičiai neatrodo įspūdingi, bet mes turbūt galime ironizuodami pasiguosti, kad ten tikriausiai dirba ir taip turtingi žmonės. Parko direkcijai esant Nidoje, už tokias algas dirbti gali tik turtingi Nidos gyventojai, kurie galėtų išsilaikyti save vien tik nuomojant savo būsto dalį sezono metu. Mes juk visi suprantame, kad išsinuomoti būstą Nidoje, ypač vasaros laiku, ir trijų tokių specialisto atlyginimų greičiausiai neužtektų. O ką jau kalbėti apie tokio būsto įsigijimą.
Na gerai, tai tik vienas pavyzdys. O kaip kituose parkuose? Pavyzdžiui, Dzūkijos parko direktoriaus atlyginimas jau rimtesnis – 2866 litų. Bet didžiosios daugumos specialistų atlyginimas yra apie 1080 litų. Nors gal jiems ten ir nereikia didesnės algos, juk gali prisigrybauti ir prisiuogauti. Be to, dėl gryno oro tikriausiai ir vaistams pinigų išleisti mažiau reikia.
Dažnai tokių institucijų padėtis nėra labai gera ir dėl dirbančių specialistų skaičiaus. Pavyzdžiui, regioniniuose parkuose dirba tik po keletą specialistų. Galbūt situacija galėtų pasikeisti priėmus saugomose teritorijose dirbti reindžerius, kurių Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, žadėjo iki šių metų pabaigos priimti apie 60. Tačiau tokios skambios žiniasklaidos demonstruojamos antraštės dažnai užmiršta pridėti žvaigždutę, kad jokių papildomų resursų priimti tuos 60 reindžerių nėra skirta. Todėl parkai priiminėja juos tik popieriuose.
Kitose aplinkosaugos institucijose situacija taip pat panaši. Geologijos tarnyboje, kurios direktorius šiuo metu dažnai rodosi televizijos ekranuose, sąlygos direktoriauti yra gana neblogos – atlyginimas yra 5061 litas. Tačiau pagrindinių specialistų ten laukia liūdnesnė dalia – atlyginimas nuo 1500 iki 1800 litų. Ši institucija yra atsakinga už Lietuvos dirvožemio ir žemės gelmių apsaugą. Ir yra pagrindinė institucija, išduodanti leidimus skalūnų gavybai.
Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai yra ypatingai svarbios institucijos, kadangi tiesiogiai vykdo aplinkosaugą išduodant leidimus, vertinant poveikio aplinkai ataskaitas, prižiūrint ūkio subjektų veiklą, likviduojant avarijas ir t.t. Iliustracijai paimkime Šiaulių regioninį aplinkos apsaugos departamentą, kur specialistų atlyginimai svyruoja nuo 1160 iki 1647 litų. Tai vėlgi priklauso nuo to, kam pasisekė gauti tą „prabangią“ valstybės karjeros tarnautojo vietą. Hidrometeorologijos tarnyba, kita svarbi institucija, kuri teikia visuomenei informacija apie orus, stichinius pavojus (sausras, viesulus, potvynius ir t.t.), renka svarbią informaciją reikalingą daugelio kitų institucijų funkcijų vykdymui (oro uostų darbui, žemės ūkiui, draudimo kompanijoms ir t.t.). Beje, šios institucijos specialistus dažnai matome per televiziją ir girdime per radiją, pranešinėjant orų prognozes. Hidrometeorologijos tarnybos maža dalis specialistų gauna net 2000 litų atlyginimą, tačiau daugiau nei du trečdaliai specialistų dirba pagal darbo sutartis ir jų atlyginimas sudaro vidutiniškai apie 1150 litų. Situacija labai panaši ir kitose su aplinka ir jos apsauga susijusiose institucijose. Beje, labai svarbu paminėti, kad pateikti atlyginimai tinklapiuose iš tiesų atspindi žmonių gaunamus atlyginimus, kadangi prasidėjus krizei priedai buvo nuimti.
Kokią būtų galima padaryti išvadą iš šios pateiktos mažytės apžvalgos? Turbūt tokią, kad kompetentingas ir reikiamą patirtį turintis specialistas būdamas sveiko proto turėtų vengti darbo aplinkosaugos institucijose. Ir iš tiesų didžioji dalis šių institucijų specialistų yra „žalias“ jaunimas, kuris po universiteto bando įgyti darbo patirties, kad būtų galima pabėgti į geriau apmokamus darbus, arba žmonės, laukiantys pensijos. Vieni neturi kompetencijos, kadangi jos dar nespėjo įgyti, kiti – turi mažai intereso, galbūt ir galimybių, kažką naujo mokytis ir kelti savo kvalifikaciją. Tokia yra dabartinė aplinkos apsaugos sistemos situacija. Ir šiai sistemai yra patikėta apsaugoti mūsų visų brangiausią nekilnojamą turtą – mūsų aplinką (švarų vandenį, orą, dirvožemį, gyvą gamtą) ir mūsų sveikatą. Na, galbūt nėra čia ko labai verkti, nes situacija turbūt panaši ir kituose valstybiniuose sektoriuose, kurie nesiliečia su pinigų srautais. Taipogi galima būtų spėti, kad ji atspindi daugumos Lietuvos žmonių prioritetus. O ironizuojant galima teikti, kad aplamai neaišku kodėl žmonės pabaigę aukštą universitetinį mokslą (be kurio jokio specialisto nepriima) turėtų tikėtis didesnio negu minimalaus darbo atlygio. Nesvarbu, kad jų oponentai privačiame sektoriuje, kurie atstovauja stambių kompanijų ar tiesiog turtingų žmonių, o ne visuomenės interesus, tokių problemų neturi. Čia gi viskas suprantama, valstybinis aplinkosaugos sektorius yra ne kas kitas, kaip tik našta verslui. Ir kuo skurdesnis jis bus, tuo ir našta valstybei ir verslui bus mažesnė. Geriausia, žinoma, būtų jo išvis atsisakyti, bet, va, neišeina, nes kartais reikia nuraminti žmones. Tada jiems pasakoma, kad mes turim tvirtą aplinkosaugos sistemą ir nėra ko būkštauti. Dar, tiesa, yra Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų institucijos, kurioms turime nuolat apsimetinėti, kad kažką rimtai veikiame šiame sektoriuje.
Kadangi dirbu šioje sistemoje, man labai gaila matyti, kad Europos Sąjungos ir Lietuvos prioritetai aplinkosaugos atžvilgiu smarkiai išsiskiria. Iš tiesų dėka Europos Sąjungos aplinkosaugos sektorius gauna dideles lėšas, tačiau sistema sukurta taip, kad jas galima panaudoti tik samdant privačias kompanijas. Tokioje sistemoje, kad ir kokios didelės lėšos gali atnešti naudą tik turint aukštos kvalifikacijos specialistus pačioje valstybinėje aplinkosaugos sistemoje. Kadangi pastarieji ir ruošia technines sąlygas viešiesiems konkursams, ir prižiūri darbų atlikimą bei patikrina rezultatų kokybę. O kaip tokius dalykus gali užtikrinti „žalias“ jaunuolis, ką tik atėjęs iš universiteto, kur buvo lavinamas tik mintinai atkartoti nudriskusių vadovėlių tiesas? Arba kaip tai gali užtikrinti pensijos belaukiantis specialistas, kuris neturi priėjimo prie naujausios informacijos, nes nemoka anglų kalbos ir greičiausiai neturi energijos gilintis į naujus dalykus? Labai dažnai privačios kompanijos piktnaudžiauja tokia situacija atlikdamos darbus netinkamai, nepateikdamos naudojamų rezultatų, o gaudamos už tai didelius pinigus. Situacija dar prastina ir tai, kad konkurencija šiame specializuotame sektoriuje bei tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva yra daugiau iliuzinė, o užsienio tiekėjai dažniausiai būna atriboti kalbos barjeru. Aišku, jei tikslas yra įsisavinti Europos pinigus, tai turbūt nėra kažkoks ir trūkumas. Tiesa, net jeigu projektų metu yra gaunami tinkami rezultatai, jų dažnai negalima panaudoti, nes pačios valstybinės institucijos neturi lėšų išlaikyti reikiamos kvalifikacijos specialistų, kurie turėtų panaudoti ir palaikyti gautus rezultatus. Kažkada, A. Kundroto laikais, buvo sukelta žiniasklaida, kad Aplinkos ministerija prastai įsisavina Europines lėšas. O dabar tos problemos kaip ir nėra. Įsisavinimas yra puikus. Tik labai gaila, kad nelabai kam įdomu, kiek tas įsisavinimas atnešė naudos paprastam Lietuvos piliečiui.
Na, galbūt nereiktų užbaigti šio straipsnio tokia pesimistine gaida. Visgi aplinkosaugos sistemoje dirba ir gana nemažai atsidavusių žmonių, kurie nesiruošia tos sistemos palikti, nepaisant sveiko proto argumentų. Tačiau svarbu suprasti, kad tai yra daugiau išimtis negu taisyklė, nes pati sistema yra sukurta taip, kad kompetentingam specialistui joje dirbti nesinorėtų. Manau, kad diskutuojant apie visuomenei rūpimus aplinkosauginius klausimus, yra būtina į tai atsižvelgti.
