Po peržiūrėto filmo „Ekskursantė“ praėjo jau nemažai laiko, bet akyse vis tebestovi to filmo paskutinysis kadras – dešimtmetė mergaitė, pabėgusi Sibire iš tremtinius vežančio gyvulinio vagono, sutikusi kelionėje gerų žmonių ir komunistinės santvarkos nužmogintų būtybių, visgi pasiekusi Lietuvą, tačiau joje pamačiusi dar didesnius tos pačios santvarkos žiaurumus. Atvykstant stribams prie jos tėvų tuščių namų vėl ją vežti į Sibirą nebesislapsto, bet ramiai sėdėdama ištaria: „Tegu veža. Kelią atgal jau žinau“...
Kodėl šis paskutinis kadras taip giliai užkabino už jausmų stygos? Ogi, visi mes esame „ekskursantai“ iš amžinojo įšalo žemės, bunkerių ir rezistencinio pogrindžio keliavę per sovietmečio pragarą (išskyrus tuos privelegijuotuosius, kurie buvo paskirti tam pragarui prižiūrėti) su džiaugsmu pasiekėme išsvajotą stebuklą – Lietuvos nepriklausomybę.
Tačiau, kaip ir ta filmo herojė, joje mes nebegalime nieko pakeisti. Savivaliauja Lietuvoje nebe stribai su kalašnikovais, bet tos pačios valstybės dujų vamzdžiais ir brangiai apmokamais psichodeliniais televizijų klipais apginkluoti, pažaliavę iš pykčio energetiniam mūsų valstybės savarankiškumui garsiai rėkiantys „veikėjai“.
Jie jau pasiekė, kad neturėtume savo pigiausios ir nepriklausomos nuo Rusijos atominės elektros gamybos, pigiausios neužsukamų dėl politinių motyvų skalūninių dujų, dabar siekia, kad ta pati rėkianti mažuma referendumais galėtų priimti net Seimo neatšaukiamus sprendimus dėl galimo išėjimo iš NATO, ES, prisijungti prie Rusijos muitų sistemos („gausime pigesnių dujų ir naftos“), vėliau „savarankiškai referendumu“ ir prie pačios imperijos, kaip 1940 metais. Jų propagandos profesionalumas ir įtaigumas tuo ir pasireiškia, kad savo siekius jie įvelka į jautriausią kiekvienam lietuviui formą.
1940 metais: „Sugrąžinsime Lietuvai Vilnių“. Sugrąžino... Vilnius tapo mūsų, o visi mes net 50 metų tapome rusų. Dabar: „Išsaugokime savo šventą Lietuvos žemę ir švarų vandenį“. Pritardami ypač aktyviai organizuojamam referendumui dėl savos žemės (ją, aišku, irgi reikia saugoti) vėlei galime užlipti ant to paties grėblio – „sklypas ir vanduo jame mūsų, o visa Lietuva ir vėlei rusų“..
Dabartinė Konstitucija garantuoja (tik nekeiskime jos referendumais), kad nei vieno valstybės žemės aro negali valstybė parduoti ar kitaip perleisti kitai valstybei. Palengvintų referendumų organizatoriai ragina „nebijoti savo tautos“, aiškina, kad „be referendumų nėra demokratijos“, ragina siekti „drąsos“, „tiesos“ ir visokiausių iš užsienio atskriejančių „SOS“. Lietuvai pavyzdžiu pateikiama daug referendumų rengianti Šveicarija. Tačiau jeigu Šveicarija būtų šalia Rusijos, kuri amžių eigoje keletą kartų būtų ją okupavusi ir dabar grasintų tuo pačiu, tikrai jie svarbiausių valstybės klausimų nespręstų supaprastintais referendumais.
Taip. Aš irgi sovietmečio disidento kelius praėjęs „ekskursantas“, todėl sąmoningai sėduosi šalia filmo herojės. Kas buvo – patyriau, kas bus – numanau, kelią – žinau. Pasisakau prieš suinteresuotų grupių supaprastintai organizuojamus referendumus, už nepriklausomą nuo grėsmingų kaimynų energetinę sistemą (kol nėra patikimai geresnės – atominę elektrinę), už neužsukamas dėl politinių motyvų ir dar pigiausias lietuviškas skalūnų dujas.
Esu žemaitis (beje, išleidęs pirmuosius žemaičių pasus ir žemaitiškus litus, kol Lietuvoje dar cirkuliavo sovietiniai). Turiu Žemaitijoje tėvų paliktą žemę. Jeigu joje būtų skalūninių dujų, ją padovanočiau Lietuvai, t. y. visiems Lietuvos žmonėms, kad iš tos žemės išgaunamos skalūninės dujos padėtų visiems gyventi šilčiau ir saugiau. Be praradimų nebūna ir atradimų. Tiesdami greitkelius, prarandame dirbamą žemę (čia pažaliavusieji iš pykčio taip pat galėtų protestuoti, tik, matyt, užsienio dujininkai to nefinansuoja), pirkdami duoną, prarandame tam tikrą savo gyvenimo dalį, kurią skiriame tiems pinigams uždirbti. Be jos – iš viso negyventume.
Tik negerkime iš veršio (t.y. iš „Gazpromo“) įmintos pėdos, nors ji ir labai kvepėtų nuolaidomis, pinigais ar ekologiniu aromatu. O jei atvirstų į žmones tuos, kurie jau atsigėrė – „ekskursuoti“, kaip minėtame filme, tikrai niekam nebereikėtų...
Kazys Alminas