Tą neapčiuopiamą medžiagą, apie kurią, ko gero, kiekvienas mūsų bent kartą yra pafilosofavęs, mokslininkai senų seniausiai yra pradėję tyrinėti. Pradėję, bet nepabaigę. Faktas, kad šiam procesui iš viso nėra būdingas baigtumas. Juk laikas yra neišsemiamas, o prieš mus – dar visa amžinybė. Žmogus, norėdamas laiko sąvoką įsprausti į kažkokius konkrečius rėmus, atsiduria aklavietėje vien jau dėl to, kad jis, tasai tūkstančius kartų paminėtas laikas, yra nematomas. Apčiuopti jo neįmanoma. Vis dėlto, pasitelkus tam tikrus pojūčius (šeštasis, čia kuo puikiausiai tiktų), su laiku galima daryti neapsakomai įdomius dalykus.
Laiką galima sustabdyti. Tarp visų kasdienių darbų ir amžino skubėjimo kartais gyvybiškai reikia akimirkos, kai galima būtų tiesiog pamiršti, kur esi ir kad mūsų Žemė vis dar sukasi aplink savo ašį. Reikia tik labai trumpos transo būsenos, atsipalaidavimo ar tiesiog „apsivalymo" visiems minčių srautams nutraukti bei visaip kitaip savo mąstymo aparatą restartuoti.
Laiku galima keliauti. Galbūt, jeigu tu – fizikas, esi įsitikinęs, jog tam prireiktų laiko mašinos, bet, tiesą pasakius, ji visai nėra būtina. Laiku galima sugrįžti į praeitį ir – kas gi gali būti maloniau? – pajusti prisiminimų skonį. Jausmą, kurį, kažkada išgyvendamas, sulaukei ir galbūt pagavai į popierinį maišelį, sakydamas sau, kad po kurio laiko būtinai norėsi pajusti ir vėl. O galbūt tai bus artimo draugo, iškeliavusio už tūkstančių kilometrų, veidas? Pasitelkus fantaziją, laiku galima nukeliauti ir į ateitį. Jeigu esi užkietėjęs svajotojas, tai tikriausiai ne kartą esi matęs jau išsipildžiusias savo svajones. O tuo atveju, jeigu tu – aiškiaregys, apskritai neturėtų iškilti jokių sunkumų.
Laiką galima švaistyti. Šiuolaikinį žmogų nuo laiko švaistymo gali ištikti širdies smūgis: juk visko tiek daug, o valandos išsisklaido ore nenumaldomai greitai. Vis dėlto, tai patirti tenka. Kas dieną iššvaistome bent po tris minutes laukdami autobuso, draugo, hamburgerio McDonald's'e arba spoksodami į įsijungiančio kompiuterio ekraną. Norint save nuraminti – palyginus su amžinybe, šios, kelis kartus po tris minutes, yra visiški niekai. Laiką galima "prastumti". Šis variantas, galima teigti, iš tos pačios srities, kaip ir "po tris minutes". Tik „prastuminėjant" laiką kažkodėl dažniausiai atrodo, kad tos valandos yra neišsemiamos. Ir kuo dažniau žiūri į laikrodį, tuo lėčiau, atrodo, juda jo rodyklės. Nors, galbūt yra kažkur pasaulyje žmogus, mokantis meistriškai „prastuminėti" laiką, paversdamas tas minutes kažkuo, kas prilygsta kitiems gyvenimo malonumams arba kitaip gali būti naudinga.
Ir pagaliau, laike galima judėti. Būtent – ne keliauti laiku, o judėti. Nes čia turimas omenyje judėjimas į priekį. Tam, kad neatsiliktum, tam, kad nestovėtumei vietoje. Tiesiogine prasme – jeigu išsiruošei į kiną, tai, savaime suprantama, turi pajudėti iš vietos, kadangi kinas pats pas tave į namus neateis. Ir, be abejonės, kita prasme – ta, kuri iš tikrųjų yra svarbiausia. Nes mes čia esame tam, kad judėtume. Nes slenkame, bėgame arba šuoliuojame (čia jau priklauso nuo kiekvieno mūsų) priekin: besimokydami, patirdami, klysdami, išbandydami, siekdami tikslų ir veikdami tai, ką labiausiai mėgstame. Tai yra kaip kelionė laiku, tik be materialios galimybės persikelti į kitą išgyvento ar norimo išgyventi laiko tarpsnį (bet visada tai galima padaryti nematerialiai – kaip jau buvo minėta anksčiau).
Taigi, ką su laiku bedarytum ir kaip jį savo gyvenime bepritaikytum, laike esi įkalintas – nematerialąja prasme. Juk nuo jo niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi. Nes visi aukščiau paminėti veiksmai iš tikrųjų yra labai trumpalaikiai. Laikas buvo, laikas yra ir, savaime suprantama, laikas bus. Bet, skirtingai nuo materialių kalėjimo vietų, ši, ko gero, yra pati svetingiausia ir labiausiai pasiduodanti mūsų valiai. Tad belieka tik kalėti. Įprasminti šį kalėjimą taip, kad būtų kuo maloniau. Kuo naudingiau. Kuo jaukiau.
Mirena Tumaitė