Šita mistifikuota sala man iki šiol buvo terra inkognita. Tačiau draugai jau anksčiau yra siautėję festivalyje „Galapagai“, ir paskui pusę metų nervindavo savo prisiminimais, kuriuose manęs, suprantama, nebuvo. Prisipažinsiu – į festivalius aš nevažiuoju, nes: a) alaus aš negeriu, b)palapinėse nemiegu, c)po lietumi muzikos nemėgstu, d)mašinos neturiu, e)man daugiau nei 20.
Tačiau kažkaip atsitiko, kad ištiko reklaminis smūgis: kasdienis kavos puodelis “Caif café” prie darbo nuolat man primindavo apie “Galapagus” (ant puodelių buvo užklijuoti festo lipdukai). Ir taip įkyriai, kad neatsargiai paklausiau draugų, ar pasiimtų mane kartu, jei vis dėlto ryžčiausi įminti savo pėdą į tą Zaraso terrą.
Tai, kas buvo toliau, neverta pasakojimo, bet į “Galapagus” aš nuvažiavau. Šiandien teko paskaityti nuomonę, kad šitas festivalis nevertas sugrįžti. Aš su tuo visiškai nesutinku. Net pagalvojau, kad gal aš buvau kitam festivalyje? Nes patyriau kardinaliai priešingas emocijas: apsauginiai buvo ne tai, kad geranoriški, o išvis tokie – “festivaliniai”, ne kokie intelekto nesugadinti monstrai, kurie nieko neleidžia, o tokie, kurie klausosi ir girdi. Aš net pagavau save, kad ieškojau ant jų liemenių firmos pavadinimo, nes verta tokius samdyti. Turbūt jų profesionalumo dėka ir ilgų eilių, kurių tikėjausi, pavyko išvengti.
Pradžioje šiek tiek išsigandau, kai vos atvykę į salą įvažiavome į statybų ruožą – ten vyko kažkokios rekonstrukcijos. Tačiau jos nei kamščių nesudarė, nei kitų nemalonumų, greit pralėkėm, visi savanoriai mums mojavo, nuotaika buvo pakili. Greitai radome šaunią vietą palapinei su tobulais kaimynais, kurie žaidė badmintoną ir vis siūlė mums sumuštinių. Maža to, kai naktį po koncerto pakeliui namo pamečiau telefoną, jie padėjo jį susirasti, kartu sliūkindami tarp palapinių ir be paliovos skambindami. Kai radome, džiaugėmės kaip vaikai. Ir už tai man jiems nieko nereikėjo duoti.
Muzikos asortimentas irgi buvo įtikinantis. Žmonėms, kuriems į ausis nėra įaugusios ausinės, buvo pats tas gauti gūsį gerų garsų iš galbūt visai nepažįstamų grupių.
Alaus aš kaip visada negėriau, bet jo ir nereikėjo, užteko vandens, nes buvo karšta. Labai patiko pietūs “Zoe’s” – pasijutome kaip sostinėje, su tais pačiais mėsos kukuliukais, bruknėmis. Stebėjausi, kad festivalyje yra toks asortimentas.
Muzikos asortimentas irgi buvo įtikinantis. Žmonėms, kuriems į ausis nėra įaugusios ausinės, buvo pats tas gauti gūsį gerų garsų iš galbūt visai nepažįstamų grupių (tokiems, kaip aš). Net nepajutau, kaip kojos pačios ėmė kilnotis per “The Baseballs”. Labai patiko “Skamp”, Leonas Somovas ir Jazzu. Dar norėčiau išskirti “Baltic Balkan” – jų šokis su būgnais ir įrėminta šuns nuotrauka buvo visiškai neprilygstamas, tobulas šou!
Gailiuosi, kad taip ir neišdrįsau pakilti į orą su katapulta, kainavo nebrangiai, o įspūdis būtų likęs visam gyvenimui. Kita vertus, jau ko ko, o įspūdžių tai tikrai netrūko. Labai gera atsiminti vandens pramogas, kai nepažįstami žmonės stoja į ratą ir ima žaisti kamuoliu, kartu krėsdami visokius pokštus, tai yra labai gerai. Tai yra “Galapagai”. Žinojau, kad festivalis turi virusą. Aš jį gavau. Ir už tai labai nuoširdžiai dėkoju. Būtinai važiuosiu kitąmet.
