Šią savaitę į akiratį pateko dvi dėl klimato kaitos abejonių keliančios nuorodos, kuriomis feisbuke pasidalino viešosios nuomonės lyderiai Romas Sadauskas-Kvietkevičius ir Andrius Užkalnis. Mane savaip stebina, kad šie apžvalgininkai, kaip ir dauguma kitų dešiniųjų politinių realijų komentuotojų, išreiškia nuoširdų nerimą dėl ir Lietuvoje veikiančios rusiškos propagandos, bet aklai neigia ir Lietuvoje „veikiantį“ globalinį atšilimą.
Toks įspūdis, kad dešinieji atkakliai ginasi nuo aiškiai matomo priešo ir jo ženklų (rusiškų televizijų propagandos, Žaliojo tilto skulptūrų), kitą kartą net blaiviai neatsijodami retorinių priemonių, bet lieka visiškai abejingi dar nuožmesniam, tik ne taip akivaizdžiai išreikštam priešui, o neretai net užsispyrę priešgyniauja įrodymams to priešo egzistavimu. Bet palikime šią ambivalencijos mįslę jų pačių savivokai.
Eime prie faktų. Pirmoji akiratin patekusi nuoroda – Technologijos.lt ir kitų portalų perspausdinta naujiena, kad globalinio atšilimo nėra. Šios žinios pranešėjas – meteorologu straipsnyje pristatytas JAV televizijos veteranas Johnas Colemanas. Atsekiau ir tikriausiai pirminį pranešimo šaltinį – klimato kaitos skeptikas neseniai pasisakė per „Fox“ žinias.
Mūsų portaluose pasirodžiusioje skandalingoje antraštėje jau neskaitant žinios, kad „globalinio atšilimo nėra“, neteisingai nurodyta pati J. Colemano profesija – jis ne meteorologas, kaip teigiama, o orų pranešėjas, baigęs žurnalistikos studijas 1957 metais Ilinojaus universitete ir jau iškart po studijų pradėjęs skelbti, rytoj lis ar ne, bus saulėta ar su pragiedruliais...
Pusės amžiaus patirtis pranešinėjant orus dar nereiškia, kad jau gali juos prognozuoti ir modeliuoti. Ir net ne J. Colemano išsilavinimas ir profesinė patirtis čia svarbiausia. Šioje publikacijoje su skandalinga antrašte nurodytas pagrindinis žinios skelbėjo išvadų šaltinis – NIPCC – tarptautinė nevyriausybinė mokslininkų komisija, kurios tikslas pateikti kitokią nuomonę nei Jungtinių Tautų organizacijos kuruojamos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) skelbiamas požiūris. Čia ir stabtelėkim.
Kaip žinia, IPCC yra autoritetingiausia pasaulyje struktūra, subūrusi rimčiausius planetos mokslininkus, kurie kas kelerius metus pristato, kas darosi su mūsų planeta. Nežinau, su kuo galima būtų palyginti IPCC reputaciją ir solidumą – galbūt su Švedijos mokslų akademija, kurios sprendimu skiriamos Nobelio premijos. IPCC atspindi didžiosios dalies mokslo bendruomenės (97 procentų) sutarimą, kad vykstantį globalinį atšilimą lėmė žmogaus veikla. Likęs mokslininkų gabalėlis yra klimato kaitos skeptikai.
Dalis šių skeptikų susibūrė į neatsitiktinai beveik taip pat kaip Jungtinių Tautų šakinė organizacija pavadintą NIPCC. Iš privačių donorų, tarp jų – naftos gamintojų, finansuojamo Heartlando instituto įkurta komisija, anot New York Times, yra svarbiausia klimato kaitos skepsį pasaulyje platinanti organizacija. Ši institutą galima palyginti su mūsiškiu Laisvosios rinkos institutu, kuris propaguoja tik liberalią ekonominę dotriną, patogiausią privačiam kapitalui.
Kai IPCC bando kuo tiksliau įvertinti mokslinių įrodymų visumą, kuri privedė prie išvados, kad tai žmonės yra atsakingi dėl pavojų keliančio globalinio atšilimo, tai NIPCC misija gerokai smulkesnė – ši komisija pirmiausia ieško spragų IPCC išvadose. O priekabiai blusinėdamas, trūkumų atrasi net Mocarto simfonijose.
Mūsų aptariamojoje lietuvių žiniasklaidoje perspausdintoje publikacijoje apstu stačiai melagingų teiginių, neturinčių nė menkiausio tiesos grūdo, pavyzdžiui: „per praėjusius 18 metų temperatūra nekilo“. Faktas tas, kad 10 rekordiškai šilčiausių metų per orų stebėjimų istoriją užfiksuoti šiame amžiuje, po 2000-ųjų. Nori nenori, tai panašu į temperatūros kilimą.
Prie vadinamojo mokslininkų konsensuso dėl klimato kaitos prieita ne viens du kokioje nors tyrėjų konferencijoje, o per ilgus dešimtmečius. Kaip keitėsi mokslininkų bendruomenės, žiniasklaidos ir kartu visuomenės požiūris į globalius procesus atmosferoje, vandenynuose ir ledynuose, išsamiai papasakota 2007 m. amerikiečių dokumentiniame filme „Everything's Cool“. Koperniko atradimas irgi ilgai skynėsi kelią per žmogaus proto tamsumas ir prietarus – kad bažnyčia susitaikytų su heliocentrizmu, prireikė trijų šimtmečių.
Liūdniausia, kad palyginti negausus skeptikų balsas viešojoje erdvėje priimamas už gryną pinigą, nes dar iki šiol jiems suteikiama tribūna kaip „kitai nuomonei“. Beje, tai daroma suinteresuotoms grupėms, ypač kai kurioms korporacijoms atitinkamai pasistengus, kaip kažkada išsidavė respublikonų viešųjų ryšių guru Frankas Luntzas arba kaip paaiškėjo iš nutekėjusių Heartlando instituto ataskaitų. Nepaisant to, pasaulio vyriausybių lyderiai jau supranta, kad nieko nedarant klimato kaita ilgainiui kainuos daugiau negu ekonomiškai nebūtinai apsimokančios priemonės jai stabdyti – tai rodo ir praėjusią savaitę pasiektas Europos Sąjungos lyderių susitarimas sumažinti šiltnamio dujų išmetimą 40 proc. iki 2030-ųjų.
Kas jau senokai neginčijama Vakaruose, dar nebūtinai atpažįstama mūsų ašarų pakalnėje. Visgi šie vietinės reikšmės skeptikų argumentai dėstomi šakėmis ant tirpstančių ledynų vandens. Komentuodamas informaciją, kad globalinis atšilimas nevyksta, R. Kvietkevičius pasiūlė palaukti 15-20 metų ir pažiūrėti, kas buvo teisus (suprask, teisūs esą skeptikai).
Pasiūlymas tebūnie garbingas, bet rodantis, kad reikalo esmė šiam apžvalgininkui tebėra tamsus miškas. Klimato kaita nėra vien miglotos ateities klausimas, klimatas keičiasi jau dabar, o jo permainas atidesni stebėtojai fiksuoja ir Lietuvoje. Žinoma, grybaudamas Dzūkijos šiluose tikriausiai dar ištisus dešimtmečius nepajusi, jog planeta keičiasi, bet antai pamario žvejai jau kurį laiką sugauna invazinių gyvių – mėlynžnyplių krevečių, kurios laikomos klimato kaitos pranašais mūsų krašte. Ką jau kalbėti apie Maldyvų, Fidžio ar Aliaskos gyventojus, kurie klimato kaitos padarinius, kaip čia švelniau pasakius, stebi pro savo namų langus.
A. Užkalnis, savo feisbuke svarstydamas, kad „globalinio atšilimo“ terminas buvo pakeistas į „klimato kaitą“, irgi rodo paprasčiausią neišmanymą – juk globalinis atšilimas yra svarbiausias klimato kaitos veiksnys. Čia tiktų tokia skambi analogija: Dievo sūnus Jėzus irgi yra Dievas. Kitaip sakant, klimatas keičiasi dėl globalinio atšilimo.
Dar gerai, kad klimato kaitą neigiančių apžvalgininkų nuomonės lieka feisbuko rateliuose ir nepasklinda plačiau it anglies dvideginis. Tik liūdna, kad net rimčiausių mūsų portalų redakcijos ne visada išrankios, nors tai nieko naujo – šių žiniasklaidos kanalų paviršutiniškumas jau tapęs norma.
Klimato kaita yra svarbi problema kiekvienam iš mūsų nepriklausomai nuo rasės, lyties ar tautybės, ir Lietuvoje vis didesnė dalis visuomenės tai supranta. Drįstu teigti, jog klimato kaita apskritai net pavojingesnė už Vladimiro Putino veiksmus, nes potencialiai pasaulinių gamtos pokyčių pasekmės (jei nieko nedarytume) gali būti skaudesnės už konfliktą Rytų Ukrainoje. Todėl neigti šią problemą tolygu Petro Gražulio veiksmams ir retorikai prieš žmogaus teises. Neigti klimato kaitą – tai dar blogiau nei neigti Krymo okupaciją ar rusų karių intervenciją į Ukrainą.
Tad pirmiausia prieš neapdairiai prasižiojant ir auditorijai skelbiant savo moksliškai nepagrįstus prietarus, vertėtų daugiau pasiskaityti. Arba pasižiūrėti dokumentikos. Ir pradėti galima nuo šiais metais išėjusios profesoriaus Arūno Bukančio knygos „Kas užlopys dangų“, klimato kaitos mitų sąrašo arba per žmonių istorijas apie globalinį atšilimą jautriai pasakojančio filmo „Kvailumo amžius“.
