Koks meno kūrinys svaresnis: ar tas, kuris vos paliečia daugelio jausmus, ar tas, kuris tik keletą žmonių varo iš proto?

Edmundas Malūkas

Edmundas Malūkas savo apsakymų knygoje „Vilko duona“ nepabūgo atskleisti tamsiosios mūsų gyvenimo pusės. Visuose vienuolikoje apsakymų jis drąsiai kalba apie tai, ką įprastai esame linkę nutylėti: smurtą šeimoje, abejingumą kančiai, pyktį ir sielvartą. Po veikėjų kaukėmis slepiasi vienintelis klausimas: „Kodėl?“ Deja, autoriui siekiant minčių gilumo, nepavyko išvengti ir vulgarumo.

Jau knygos anotacijoje autorius įtikinėja, jog visi aprašyti įvykiai yra tikri ir, kas yra svarbiausia, vienaip ar kitaip palietę jį patį: „Kaip tu ir aš, ir viskas apie mus“. Tokie žodžiai padrąsina dar knygos neskaičiusį žmogų , tačiau verčia suabejoti tuo, kas sakoma, jau susipažinusį su apsakymų turiniu individą.

Autorius atsiskleidžia jau nebe kaip visažinis pasakotojas, tačiau kaip itin kontraversiška asmenybė: juk ką gali pasakyti apie žmogų, bendraujantį su žudikais ir iškrypėliais, tačiau rašantį ir apie, galima sakyti, nekaltas, saulės nutviekstas dienas prie ežero?

Kiekvienas apsakymas skaitytojams kalba apie mūsų visuomenės sugedimą, atspindi pačias šlykščiausias ir baisiausias nuodėmes bei pačios visuomenės kūrinius – asocialius, amoralius asmenis. Daug vietos autorius skiria seksualinei tematikai, o tiksliau – jos iškrypimams – zoofilijai, pedofilijai, sadizmui. Net ir praėjus daugiau laiko, prisiminus apima šleikštulys, bet greičiausiai autorius to ir siekė.

Kita dažnai plėtojama tema – smurtas. Kraujo motyvas yra minimas kone kiekviename apsakyme. Šis pasikartojantis motyvas suteikia dar didesnį bjaurėjimąsi pasauliu, kuriame gyvename.

Smurtas čia pasitelktas kaip įrankis, siekiant atkreipti dėmesį į neteisybę, pyktį ir visuomenės žiaurumą: „Išvertęs kalną žarnų mėsininkas pjaustė dar karštu krauju trykštančius raumenis“. Apsakymai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys tik kaip padriki pasakojimai, iš tikrųjų kuria vientisą, grėsmingą ir graudų autoriaus kreipimąsi į visuomenę: „Dar nevėlu kažką pakeisti“.

Nors apsakymų problemos yra puikiai atskleistos, deja, autoriaus čia neapsieita be vulgarumo. Dažnai scenos iš veikėjų gyvenimų yra pernelyg subuitintos, o tokios vertybės kaip šeima, meilė, dažnai pašieptos. Perskaičius knygą, lieka nemalonus jausmas, tarsi kažką sau labai artima esi išdavęs, paniekinęs...

Edmundo Malūko apsakymų knyga „Vilko duona“ yra žiaurus, tačiau daugeliu atžvilgių reikšmingas kūrinys. Visgi autoriaus rašymo stilius gali būti priimtinas ne kiekvienam skaitytojui.