Noriu kreiptis į gyvūnų nekentėjų mamas, tėčius, žmonas, vyrus, vaikus... Nes į juos pačius jau gal ir per vėlu kreiptis. Argi gali paveikti prašymai per internetą nekamuoti gyvūnų, jei rankos niežti? Tą gali padaryti tik artimieji, tik draugai, kurie dar turi autoritetą, kurie dar nepasitraukė nuo tų, kam atrodo normalu spardyti, luošinti, mėtyti akmenimis... Kam atrodo normalu supakuoti bejėgius mažylius į dėžę ir išmesti, be maisto, be šansų išsikrapštyti. Nenoriu net vardinti visko to, ką jie daro, ko prisigalvoja, kad koks nestabilios psichikos ir moralės asmuo nesumanytų to pakartoti.
Todėl kreipiuosi į jų artimuosius: nežiūrėkite pro pirštus, jei dar įmanoma tai sustabdyti. Nesidžiaukite, kad jūsų giminaitis išgujo iš kiemo "nusususią katę", kuri ir per 20 metrų prie žmogaus neprieina, ir nieko jam padaryti negali. Nedėkokite, kad eilinį kartą atsikratė jūsų kalės šuniukais, neva pardavęs turguje - greičiausiai išmetė pakeliui. Aš neteigsiu, kad kai susirgsite, tikrai išvys ir jus. Bet tas žiaurumas, nepakanta, tas stumdymasis alkūnėmis, lyg pasaulyje būtų mažai vietos... Tai apaugina stora žieve jų širdis. Kam patinka gyventi su kietaširdžiu?
Nuotraukose matote kačiukus, kurie atsirado staiga patys vieni mieste be mamos. Jie per maži, kad nuropotų nuo jos. Jiems mamos reikia kaip oro - kad maitintų, kad praustų, kad šildytų ir auklėtų. Tiesiog kažkas juos surinko, išvežė, kad nebūtų po akim, ir paliko. Humaniškai. Neužkasė, nenuskandino. Jis/ji nežino, ar mažyliai išgyvens, tai gal ir sąžinė mažiau graužia. Gal jau ir pamiršo.
Jei jūs šgirstumėt, kaip jie verkia... Kaip jie šaukiasi mamos, jos šilto pienelio, jos raminančios šilumos...
Todėl labai prašau, jei tik dar galite, pabandykite prisibelsti į protą ir širdį tų, kas linkęs grubiai spręsti tokias problemas. Juk yra kitokių būdų. Civilizuotų. Ar mes vis dar neišėję iš girių glūdumos?..
