Ką šiandien gali išgirsti iš aplinkinių, pasisakęs esantis vegetaras? Greičiausiai dauguma „mėsėdžių“ puls į ataką su savo „Kvaileli, tai ką išvis tu valgai“, „Numirsi gi“, „Ką čia vaidini, tu vienas nieko nepakeisi“ ir panašiomis frazėmis. Žmogus, pasiryžęs gyventi vegetarišką gyvenimą, turi būti ypatingai stiprus: jam reikės ne tik atidžiai rinktis produktus, bet ir ruoštis priešingai mąstančiųjų puldinėjimams. Mat vegetarizmas Lietuvoje, nors ir ima vis labiau prigyti, daugumos nuomone, tebėra nepriimtinas ir juokingas.
Pati vegetarizmu susidomėjau būdama trylikos: ėmiau skaityti, domėtis, žiūrėti kraupius video apie gyvūnų gyvenimą ir jo baigtį skerdyklose. Pasiryžau jokios mėsos burnon nebedėti, labiausiai skatinama vaikiškai beribės meilės gyvūnams ir pasibaisėjimo, kaip anksčiau nesupratau, ką valgau ir kaip tas maistas atsirado. Kitos priežastys - sveikatos gerinimas, mėsos industrijos įtaka aplinkai ir panašiai - man rūpėjo mažiau, šiais argumentais naudojausi labiau įtikinėdama tėvus. Tačiau beveik kiekvieną kartą atsisakydama man siūlomų mėsos patiekalų ar pasakiusi, kad nusprendžiau „dvėselienos“ nebevalgyti, sulaukdavau tik neigiamų atsiliepimų ir tik kartais atrasdavau bendraminčių vegetarų ar žmonių, kurie norėtų būti vegetarais, bet nėra dėl to, kad „aplinkybės neleidžia“.
Komentarai, kuriuos įpratau girdėti ir kuriems buvau visada paruošusi argumentų: „Mėsa nesveika?? Tarsi daržovėse chemikalų mažiau“ , „Iš kur tu baltymų gausi?“, „Čia dietos laikaisi? Sublogsi ir numirsi tuoj“, „Valgyk normaliai, ko čia maivaisi“, „Žmogus yra mėsėdis iš prigimties!” ir panašiai. Tokiems aš atsakydavau, kad apgalvotas vegetarizmas ne tik kad nekenkia sveikatai, o ją žymiai pagerina, mat įrodyta, kad vegetarizmo šalininkai turi mažesnę riziką (90-97%) susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, moterys, kurios mažai valgo mėsos produktų arba visai jų atsisako, daug rečiau serga gaubtinės ir tiesios žarnų vėžiu taip pat sumažėja tikimybė susirgti gimdos, krūties vėžiu, taip pat vegetarizmas sumažina lėtinių ligų vystymąsi: nutukimo, širdies vainikinių arterijų, hipertenzijos ir diabeto.
Jei tokie argumentai neįtikina pridedu, kad baltymų stoka yra mitas, nes augaliniame maiste jo taip pat gausu ir kad valgyti TIKRAI YRA KĄ. O tiems, kurie vegetarus vadina „išskydusiais“ ir nusilpusiais, pateikiu tokį faktą: archeologiniai kasinėjimai Egipte, vienoje seniausių civilizacijų pasaulyje, parodė, kad senovės Egipto religija draudė valgyti mėsą, o pagrindinį senovės Romos gladiatorių paros racioną sudarė miežiai su alyvų aliejumi, bet tai netrukdė jiems išsiugdyti fizinės jėgos ir ištvermės.
Vis dėl to, laikui bėgant tokie „kabinėjimaisi“ ima nervinti: jautiesi nenormalus draugų, rijančių šašlykus, kompanijoje, kaltas, atsisakius kotletų svečiuose ir šiaip kažkoks kitoks. Taip, vegetarizmas Lietuvoje sunkiai įleidžia šaknis.
Ko vertas vien tas faktas, kad Lietuvoje, pasak statistikos, mėsos neatsisako net 99 proc. gyventojų. O ir patys lietuviai tolerancija ir teigiamu požiūriu į naujoves niekada nepasižymėjo. Vis dėlto, ar būtina smerkti? Paradoksalu, bet kuo žmogus daugiau žino, apie vegetarizmą, tuo mažiau grubių komentarų išsako vegetarams. Apsiskaitęs žmogus nebūtinai šį mitybos rėžimą laikys tobulu ir priimtinu, tačiau jam elementari pagarba sau ir kitam žmogui neleis žeminti.
