Paskutinę sausio dieną Panevėžys sulaukė džiugaus ir reikšmingo įvykio – tapo Lietuvos kultūros sostine. Labai norėtųsi, kad miesto vardas būtų garsinamas vien pozityviomis naujienomis. Vis dėlto kultūros sostinės statuso po metų nebeliks, o stebinantis politikų požiūris į kai kuriuos su menu ir laisvalaikiu susijusius klausimus gali ir išlikti.
Pastaruoju metu didelio ažiotažo sulaukia miesto valdininkų pateiktas projektas apriboti vieno kultūrinius renginius organizuojančio klubo veiklą. To priežastis – keliolikai netoliese gyvenančių žmonių esą nepatinka sklindantis triukšmas. Faktą, kad visai šalia miesto centro įsikūrusi vieta, pritraukianti garsiausius šalies atlikėjus, suteikia progą žmonėms turiningai praleisti laiką, ne visi nori išgirsti. Tačiau reikia tikėtis, kad sveikas protas nugalės – dėmesį ir energiją būtina skirti intelektualaus laisvalaikio skatinimui, o ne žlugdymui. Juo labiau kad kavines ar klubus, kuriuose vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, Panevėžyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Vis dėlto kultūros sostinės statuso po metų nebeliks, o stebinantis politikų požiūris į kai kuriuos su menu ir laisvalaikiu susijusius klausimus gali ir išlikti.
Taip pat kiekvieno miesto garbės reikalas – sudaryti palankias sąlygas kokybiškam laisvalaikio užimtumui bei sporto skatinimui. Vis dėlto dauguma Panevėžio žaidimų bei sporto aikštelių atrodo taip apverktinai, jog primena ne kultūros sostinę, o greičiau trečio pasaulio šalies nuskurdusį miestą. O tos aikštelės, kurių tvarkymui lėšų buvo rasta, yra visiškai neprižiūrimos. Sunku tai pavadinti kitaip nei apsileidimu. Apmaudu, jog atsukama nugara ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančioms miestą garsinančioms bei talentingus sportininkus ugdančioms komandoms.
Pavyzdžiui, daugkartinis šalies čempionas futbolo klubas „Ekranas“ eilę metų ne tik kad negauna finansinės paramos iš miesto, bet ir yra spaudžiamas mokėti nuomą už patalpas, kai kitos savivaldybės nuo tokių mokesčių klubus atleidžia. Tuo tarpu reprezentacinis rankinio klubas be miesto paramos yra priverstas žaisti ne pačioje stipriausioje lygoje. O taip norėtųsi, jog Panevėžio vadovai šalia sportininkų būtų ne tik per apdovanojimus pozuodami fotografams...
Tačiau nepaisant to, kad nesugebama spręsti aktualių problemų, Panevėžio valdininkai sumąstė naują atrakciją – iššvaistyti daugiau nei pusantro milijono litų Nevėžio upės valymui nuo dumblo, kurio ten ir taip nėra. Skandalinga? Žinoma. Visgi vienas po kito su logika smarkiai prasilenkiantys sprendimai ilgainiui gali ir nebestebinti – juk jokių realių vizijų ar prioritetų dėl miesto ateities praktiškai nesimato.
Panašių problematiškų klausimų, matyt, galima rasti ne viename Lietuvos mieste.
Panašių problematiškų klausimų, matyt, galima rasti ne viename Lietuvos mieste. Tačiau tokio vengimo bendrauti su visuomene ir argumentuoti savuosius motyvus dar reikėtų gerai paieškoti. Nors kai į rūpimus klausimus Panevėžio valdžia nesivargina atsakyti net Savivaldybės opozicijai, turbūt apie bendravimą su visuomene apskritai neverta kalbėti. Manau, kad toks atsainus požiūris niekur neveda.
Sprendžiant iš (ne)nuveiktų darbų ir akivaizdaus neryžtingumo, gali susidaryti įspūdis, kad aukščiausius postus užimantys vietinės valdžios atstovai Aukštaitijos sostinės ateitimi tikėti nenori. O ir miesto gyventojai, nematydami perspektyvų, Panevėžį palieka masiškai ir didžioji dalis jų atgal negrįžta. Demografinės problemos kamuoja beveik visą Lietuvą, tačiau Panevėžyje gyventojų skaičius per dešimtmetį sumažėjo net 18 % – akivaizdu, jog tendencijos yra gana liūdnos.
Užuot atsitvėrus tylos siena, pats laikas būtų atsiskaityti visuomenei už savo sprendimus, garsiai įvardinti problemas ir imtis priemonių joms spręsti. Būtų šaunu, jei galėtume džiaugtis ne tik laikinais renginiais, bet ir nuosekliomis strategijomis bei ilgalaikiu požiūriu į jaunus žmones, jų turiningo laisvalaikio skatinimą.
