Nėra moksliškai nustatyta, kas iš tikrųjų kaltas dėl bedarbystės, nemažo benamių skaičiaus ir skurstančių, į skolas klimpstančių valstybių padėties. Egzistuoja begalė nuomonių, o kuri teisinga – nežinia. Ar tikrai Lietuvoje nėra darbo vietų tokiai gausybei jos piliečių (primenu, dabar nėra nė trijų milijonų)? O gal piliečiams patiems yra geriau, maloniau ir naudingiau nedirbti ?
Apsilankius vienuose nakvynės namuose ir iš arčiau pažvelgus į benamių, gyvenančių iš valstybės pašalpų, gyvenimą susidariau savo nuomonę apie mūsų valstybės vykdomą politką. O gal jos nevykdymą? Iki šiol mano nuomonė buvo kiek kitokia – gal iš tikrųjų žmonėms nepasisekė gyvenime? Baisu toje Lietuvoje, nei darbo, nei perspektyvų... O ką daugiau galvoti, jeigu Lietuvos piliečiai mieliau renkasi vergovę žūvų fabrikuose, skalbyklose, braškių laukuose užsienyje, negu darbą savo gimtinėje?
Benamių nuomonė apie Lietuvą nėra tokia prasta kaip emigrantų. Jie visiškai nenori vykti į užsienį, o juolab darbintis „Maximoje“ ar „Rimi“. Taip pat nenori kaime sukapoti močiutei malkas ar nukasti bulves, be abejo, už atlygį pinigais arba maistu (čia jau kaip sutars patys). Į nakvynės namus užsuka žmonių, kurie pasiūlo ilgalaikį ar trumpalaikį darbą šiems „vargšiems“ žmonėms. Bent kažkoks darbas juk turėtų padėti išgyventi. Deja, benamiai turi savo vadinamąsias „stavkes“ – už menką uždarbį jie nedirbs. Be abejo, menkas menkam nelygus. Jie pasirenka gyvenimą nakvynės namuose ir valstybės išmokamus 350 litų. Juk už nakvynės namus mokėti nereikia, patalynė čia keičiama, yra televizorius, prieiga prie interneto, virtuvė, dušas, žodžiu, būtiniausi daiktai normaliam gyvenimui. Be to yra tokios valgyklos, kuriose jie gali nemokamai pavalgyti. Rūbus parūpina įvairios labdaros. Benamiai turi giminaičių, kurie negali jų iškrapštyti iš nakvynės namų, nes jie ten jaučiasi nepriklausomi, o gyvenimas su dukra, sūnum ar seserimi esą keltų nepatogumus tiek globėjams, tiek jiems patiems.
Tuo tarpu darbštūs Lietuvos piliečiai dirba už minimumą iš kurio susimoka mokesčius valstybei, komunalinius mokesčius, nusiperka rūbų, pavalgyti ir kas belieka? Spėju, tikrai mažiau negu tie 350 litų. Tai gal gyventi nakvynės namuose apsimoka labiau? Kam dirbti, jei gali nedirbdamas gauti daugiau? Tokia yra benamių, išmaldos prašančių ir labai jau vargšų žmonių nuomonė. Kam kurti versliuką ir pamelžus karvę parduoti pieną, sūrį ar kefyrą? Geriausias verslas – melžti valstybę.
Lietuvos valdžia lyg ir galvoja po metų kažką pakeisti. Gal ką nors pakeis, o gal ir ne. Įdomu, kodėl kažkokie svarstymai pradėti tik dabar? Iki tol niekas jokių trūkumų nepastebėjo ar valdžia buvo bloga? O gal kaltas, kaip dabar populiaru sakyti, lietuvių mentalitetas?
