Lietuvių egzamine – objektyvumo stoka

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!...“, taip savo poemą „Anykščių šilelis“ XIX a. pradėjo Lietuvos poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas. Jis vienas pirmųjų  apdainavo gimtojo krašto gamtą, idealizavo Lietuvos senovę, kaip kontrastą to laikotarpio realijomis atskleidė gamtos ir žmogaus dvasinį ryšį. Būtent šis rašytojas buvo vienas iš trijų pasirenkamųjų 2014 lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine. Rašinio tema buvo visai paprasta - „Tėvynės vaizdinys romantinėje Lietuvos literatūroje“. Net nedvejojusi pasirinkau ją, nes geriausiai mokėjau šio kūrinio citatas, taip pat rėmiausi ir Maironio kūryba, kuri man buvo begalo artima. Mokykloje nagrinėtus eilėraščius galėčiau padeklamuoti pakelta vidury nakties.

Mokykloje nagrinėtus eilėraščius galėčiau padeklamuoti pakelta vidury nakties.

Literatūrinio rašinio reikalavimus mokėjau tvirtai, juos ne kartą ir ne du kartojome literatūros pamokose. Nors dažniausiai rašydavau samprotavimo tipo rašinius, dvyliktoje klasėje pabandžiau parašyti literatūrinį. Iš jo gavau 8, todėl nusprendžiau, kad būtent literatūrinio tipo rašinį ir rašysiu brandos egzamino metu. Pasirinkimą lėmė ir tai, jog rašydama šio tipo rašinį jausiu „rėmus“, bus mažiau progų nukrypti į lankas, viskas bus pagrįsta tik kūrinio analize ir faktais.

Savo rašinį pradėjau tėvynės sąvokos paaiškinimu, romantizmo epochos bruožais, taip pat paminėjau autorius, kuriais remsiuosi rašinyje. Toliau rašiau, kokią tėvynę vaizdavo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“. Paminėjau, kad autorius šilelio kirtimą tapatina su visos tautos nykimu. „Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą: “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria...„. “ Toliau rašiau apie Maironį: „Tautos dainiumi pramintas Jonas Mačiulis-Maironis, žadindamas patriotiškumą, taip pat kėlė ir aukštinio tėvynės paveikslą...“ Šioje pastraipoje rėmiausi eilėraščiais „Lietuva brangi“ ir „Kur bėga Šešupė“. Apibendrinime parašiau kuo panašus ir kuo skiriasi tėvynės vaizdinys šių autorių kūryboje.

Pradėjau ir pati abejoti savo rašiniu, supratau, kad jis nėra tobulas, arba ne  – čia jau tiesiog susitaikymas su vertinimu.

Ironiška, tačiau gavau 18 balų, 32 taškus. Sunku patikėti, tačiau nei citavimas, nei klaidų nebuvimas man nedavė aukštesnio balo. Pradėjau ir pati abejoti savo rašiniu, supratau, kad jis nėra tobulas, arba ne  – čia jau tiesiog susitaikymas su vertinimu. Esu nusivylusi ne tik vertinimo sistema, vertintojų objektyvumu, bet kas svarbiausia – pačia savimi. Tai yra didžiausia problema, nes link to eita ilgai, dalyvauta daugybėje konkursų, rašto darbai buvo skaitomi klasėje, kaip pavyzdžiai, mano rašyti straipsniai buvo spausdinami rajoniniuose laikraščiuose ir jaunimo žurnaluose... Pirmadienį VU laikiau žurnalistikos stojamąjį... Apmaudu, tačiau trečiadienį paskelbtas lietuvių egzamino rezultatas man uždarė visas duris link svajonių studijų.

Dar vienas dalykas. Tikriausiai galvojate, ko ji nerašo apeliacijos? Nesiruošiu rašyti. Visų pirma, kam ji iš viso reikalinga, kam Švietimo ir mokslo ministerijai mokėti papildomus pinigus, jeigu apeliacijos neduoda jokios naudos?  Jeigu jau galima apskųsti savo rezultatą, tai tegu darbą ir peržiūri atitinkamai. Taisyklėse parašyta, kad darbas duodamas visai kitiems vertintojams, jie nežino kiek balų rašinys gavo ankščiau. Tai kodėl tada po „naujo vertinimo“ rašinio rezultatas lieka tas pats? Manau NEC turėtų atsižvelgti ir keisti apeliacijos taisykles ir vykdymą.

Rašydama šį straipsnį tikrai nenoriu sulaukti gailesčio ar išprovokuoti komentarų bangą apie tai, kad reikėjo mokytis. Mokiausi, skaičiau, domėjausi. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, jog net žmonės, pasirėmę filmu, nenurodę jo režisieriaus, taip pat rašydami ir bandydami remtis kūriniu, supainioja siužetą ir dar gauna daugiau balų už tuos, kurie cituoja, nurodo tikslius faktus ir rašo į temą. Vertintojai, kur jūsų objektyvumas? Ar tikrai lietuvių kalbos egzamino vertinimo sistema yra gera?